Prieš ir po

Žurnalistė ir fotografas sėdi lauko kavinėje. Žurnalistė moja ranka, lyg norėtų į orą nusivalyti pageltusius pirštų galus. Fotografas pirštus valosi į fotoaparato objektyvą.

– Čionai, Vytautai, – šaukia žurnalistė.

Rašytojas Vytautas braunasi tarp staliukų, atvėpusi jo striukės kišenė užsikabina už suoliuko atkaltės, trukteli jį atgal; jis susvirduliuoja, grįžta žingsnį, atkabina kišenę, nurausta ir suprakaituoja. Nori sėstis, bet žurnalistė jį sulaiko.

– Dar ne, Vytautai. Atsistokite, mudu su fotografu laukėme. Jis jus nufotografuos! Dabar eikit prie to gazono. Taip, ten. Atsargiai, Vytautai, nekliūkite už suoliukų! Cha cha cha! Vytautai, dabar pritūpkite, jei nesunku, lengvai ant gazono krašto…

Rašytojas lengvai pritupia ant gazono krašto. Tada netenka pusiausvyros ir pasiremia ranka į šaligatvį.

– Štai taip! Pasisukite šonu. Ne visai, Vytautai. Pasisukite trim ketvirčiais, o galvą į mane, ne į fotografą. Žiūrėkite čia, taip, tarp gėlių.

Rašytojas pasisuka trimis ketvirčiais ir žiūri tarp gėlių. Fotografas paspaudžia fotoaparato mygtuką ir dingsta, o kadangi rašytojas pasisukęs trimis ketvirčiais, jis net nepastebi, kur dingo fotografas.

Rašytojas ir žurnalistė sėdasi prie staliuko. Prie žurnalistės jau stovi arbatos puodelis. Rašytojas irgi užsisako pigiausios arbatos. Kol žurnalistė šypsosi, pakreipusi galvą į dešinę pusę, rašytojas kasosi atsiknojusią kišenę. Žurnalistė įjungia diktofoną. Jos nagai nulakuoti rožine spalva, o „Rec“ mygtuką ji spaudžia taip, lyg iš parduotuvės vogtų kramtomąją gumą.

– Taigi, pradėsime. Esate jaunas, žavus, talentingas rašytojas. Jūsų knygas perka, apie jus teigiamai atsiliepia kritikai. Neseniai išleidote jau antrąją savo prozos knygą, ji vadinasi…

– Ji vadinasi „Nerangūs rūbai“.

– Taip… Ir vis dėlto – tokiam jaunam rašytojui, kai dar, rodos, visas gyvenimas prieš akis, išleisti jau antrąją knygą… Ar ne per daug sėkminga? – klausia žurnalistė ir pagal laikrodžio rodyklę suka galvą.

– Visų pirma, nežinau, iš kur ištraukėt, kad mano knygas perka…

– Knygynų lentynos lūžta nuo jūsų knygų!

– Turbūt todėl ir lūžta, kad jų niekas neperka. Šiaip ar taip, tai menkai tikėtina, kad kas nors sulūžtų nuo tų brošiūrų. Mano knyga sveria tiek, kiek nedidelis traškučių pakelis, ji minkštais viršeliais. Ją išsileidau pats, nes visos leidyklos atmetė rankraštį. Viena net atsiuntė jį subraukytą raudonu tušinuku, o rankraščio pabaigoje nupiešė lietaus debesėlį su žaibu. Tiražas – du šimtai egzempliorių. Pusė jų stovi mano kambaryje, atstoja staliuką kojoms. Sako, kad laikyti aukščiau pakėlus kojas sveika skydliaukei.

– Vis dėlto internetas pilnas puikių kritikų atsiliepimų, tikiu, kad greitai pasirodys naujas knygos tiražas…

Žurnalistė šypsosi, o jos galva visą laiką sukasi, ir atrodo, kad ji – veržlė, o rašytojas – sriegis. Bet rašytojas į ją nežiūri, o kiša popieriuką nuo arbatos maišelio į tarpą tarp stalo lentų.

– Koks dar tiražas! Kam man reikia dar vienos stirtos namie… Jūs pati skaitėt bent vieną atsiliepimą apie mano knygą?

– Na kad ir, pavyzdžiui, Barbės Raudonskruostės recenzija ir Marės Mėlynakės komentaras.

– Hm, taip. Barbė yra mano laiptinės kaimynė. Aš padėjau jai išsirinkti korsetą. Ji labai norėjo korseto, bet viena eiti nenorėjo, nes kažkas turėjo ją palydėti į parduotuvę. Aš, rašytojas, menininkas, nevyras, draugas, šuo, buvau tam tinkamas. Vaikščiojau su ja po drabužių krautuves, laukiau, kol ji matavosi, patarinėjau, bet korsetas jai vis netiko. Galiausiai ji nusipirko dešimt liemenėlių ir tiek pat trumpikių. Už tai, kad ją palydėjau, ji turėjo savo forume parašyti kelis žodžius apie mano knygą. O komentarą parašiau pats.

Žurnalistė išleidžia kelis susižavėjimo dūstelėjimus.

– Taigi, esate savikritiškas ir nestokojate humoro jausmo… Manau, kad tai tikrai pritraukia prie jūsų sėkmę. Ir, žinoma, talentas. Pakalbėkime dabar apie jūsų knygą. Galiu prisipažinti, kad jos neskaičiau, bet vėlgi internete yra daug jūsų trumpų apsakymų… apysakų… Dažnai publikuojatės spaudoje. Jūsų knygą kaip tik ir sudaro šios publikacijos, apysakos. Tarsi prozos grynuolių rinktinė. Lyg perlų rinkinys.

– Žinot, kaip pasakyti… Apysaka man yra per didelis kūrinys. Man sunkiai sekasi sukurti ką nors ilgesnio nei A keturi lapas. Jei parašau vieno laikraštinio lapo apimties rašinį, be galo džiaugiuosi ir iš karto siunčiu spaudai. Bet jokios literatūrinės vertės mano rašiniai, be abejo, neturi. Vienintelis laikraštis, kuris iki šiol yra išspausdinęs mano kūrybą, turėjo tris darbuotojus: vyriausiąjį redaktorių, jo žmoną ir bankroto administratorių. Po mano publikacijos bankroto administratorius pabėgo su redaktoriaus žmona.

Žurnalistė išgeria arbatos, per puodelio kraštą žiūrėdama į rašytoją ir iš visų jėgų mirksėdama blakstienomis. Rašytojas taip pat sriūbteli, bet nusidegina liežuvį, iš karto spjauna ir išlaisto beveik visą arbatos puodelį.

– Oi, sučiara, karšta, – sako.

Žurnalistė pamaišo savo arbatą, garsiai skimbčiodama šaukšteliu, lyg norėtų skimbčiojimu užmaskuoti negražų žodį.

– Mhm. Ir vis dėlto. Kas paskatino jus tapti rašytoju? Ar tai tėvų, ar mokytojų įtaka?

– Tėvai, žinoma, padarė tam didelę įtaką: mano tėvas – suvirintojas, motina – namų šeimininkė. O mokytojai… jei atvirai, nusprendžiau tapti rašytoju dėl vienos priežasties: kad atkeršyčiau už lietuvių kalbos diktantus mokykloje. Prisiekiau sau, sėdėdamas tam ankštam, trinančiam mokykliniam suole: taip, dabar jūs kankinate mane. Bet ateis laikas, ir aš atsiimsiu: parašysiu jums diktantą! Jūsų anūkai ir proanūkiai galės smagintis rašydami apie visus tuos dviąsius, triąsius ąsočius, sąsiuvinius ir žąslus. Iš esmės visa mano knyga yra diktantų rinkinys vidurinėms mokykloms. Pavyzdžiui, net suskaičiavau: žodį pęslas, kad jie paspringtų, savo knygoje pavartojau lygiai dvidešimt du kartus.

Žurnalistės kaktoje susimeta raukšlė, bylojanti, kad ji nežino, ką reiškia žodis pęslas.

– Pęslas, – paaiškina rašytojas, – reiškia penimą kiaulę. O įsnauja reiškia kiaulės taukus. Šitas žodis mano knygoje pasikartoja devyniasdešimt kartų. Devyniasdešimt kartų mokinukai raitys nosinę ant „i“, kol nykštį ir smilių susuks rachitas. O žąsį paminėjau kas trečiam sakiny, jeigu ne dažniau…

– Daug rašote apie gyvūnus…

– …viską rašiau esamuoju laiku, kad dažniau galėčiau vartoti tokius žodžius su nosine kaip skąra, sąra ir šąšta. Jų yra apie trisdešimt. Oi, kentės mokyklinukai, jei tik mano knyga paklius į švietimo programas!..

– Kaip suprantu, jūsų kalba labai vaizdinga, o žodynas – platus. Vartojate daug senų, pamirštų, retai vartojamų žodžių. Galbūt tokia ir yra rašytojo misija? Atskleisti kalbos grožį, parodyti jį kitiems, per kalbą skleisti grožį ir gėrį?

Rašytojas nugręžia arbatos maišelį ir įsideda į kišenę.

– Misija? Nesuprantu klausimo. Rašytojas juk ne misionierius. O ir gerai, nes misionierius dažnai gauna lazda per galvą.

– Na, iš tiesų, jūsų talentas liejasi per kraštus. Net su jumis kalbėdama jaučiu jūsų subtilų humoro jausmą ir puikų žodžio valdymą…

Čia rašytojas pirmą kartą pažiūri žurnalistei į veidą ir pamato, kad jos dantys, kaip ir arbata bei pirštų galiukai, turi geltoną atspalvį.

– Manau, galim baigti, – sako žurnalistė.

Rašytojas paprašo sąskaitos. Kol susimoka, abu sėdi tylėdami. Žurnalistė išjungia diktofoną taip, lyg parduotuvėje pasiimtų vieną centą grąžos.

Po savaitės gyvenimo būdo žurnale, skiltyje „Jaunasis talentas“, pasirodė straipsnis:

 

Vytautas acukas: esu jaunas, tad kodėl gi ne?

Neseniai išleidęs jau antrąją rinktinės prozos knygą, jaunas rašytojas Vytautas Acukas nesiruošia liautis. Liaupsinamas kritikų, gausiai perkamas, gatvėje vos spėjantis pozuoti fotografams vyras neslepia: knygynų lentynos lūžta nuo jo knygų. Su jaunuoju rašytoju susitikome prie puodelio kavos jaukiai pasišnekėti vienoje Vilniaus kavinėje, kur jis noriai mums atskleidė savo kūrybos paslaptis.

– Papasakokite apie save.

– Esu jaunas, žavus, talentingas. Nėra ko slėpti: nors visas gyvenimas dar prieš akis, sėkmė manęs neaplenkia jau dabar.

– Neseniai išleidote knygą. Kaip kilo ši idėja?

– Mano naujausia knyga „Nebrangūs rūbai“ yra tarsi perlų rinkinys, prozos grynuolių rinktinė. Ją sudaro apysakos, kurias per pastaruosius metus gausiai publikavau spaudoje. Vienas laikraštis, tiesa, po to subankrutavo… tikriausiai nuo per didelio populiarumo.

– Mėgstate pajuokauti.

– Taip, humoro jausmas man nesvetimas. Jo išmokau daugiausia iš savo tėvų, kurie abu taip pat domisi literatūra. O rašyti mane labiausiai paskatino lietuvių kalbos mokytojai ir lietuvių kalbos diktantai mokykloje, atskleidę man kalbos grožį. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad lietuvių kalboje yra apie trisdešimt žodžių, kurių šaknyje esamajame laike rašoma nosinė?

– Tikrai?

– Taip. Tai nuostabu. Manau, kad rašytojas privalo šiuo grožiu pasidalinti su skaitytojais.

– Apie ką jūsų knyga?

– Knygoje daugiausiai rašau apie gyvūnus: kiaules, žąsis. Tai tarsi trumpos pasakėčios, iš kurių mūsų anūkai ir proanūkiai galės mokytis kalbos turtingumo, grožio. Tikiuosi, kad mano knyga kada nors paklius ir į švietimo programas.

– Mūsų skaitytojai turbūt pagalvos: kur būtų galima įsigyti jūsų knygą?

– Paskubėkite, skaitytojai! Kuriame nors knygyne dar gali būti užsilikę pora šimtų egzempliorių.

– Baigiant pokalbį: kokia, jūsų manymu, yra rašytojo misija?

– Talentas rašytojui – dar ne viskas. Turėti subtilų humoro jausmą ir valdyti žodį – negana. Svarbiausia – atskleisti kalbos puošnumą, per kalbą skleisti gėrį ir grožį. Tokia ir yra mano, jauno rašytojo, misija.

– Ačiū už pokalbį.

– Ačiū Jums.