Mitinės erdvės pulsavimai
Ilgai gyvendama svetur turėjau laiko pamąstyti, kas yra Lietuva manyje, kuo skiriuosi nuo mane supančių moderniųjų europiečių, kodėl jie rodosi tokie svetimi ir kokia vertė to, kas mane nuo jų skiria. Norėtųsi tautiečiams pasakyti, kad neklystame, save laikydami europiečiais, tvirtindami priklausą senajam Europos kultūros etnosui. Mumyse, protėvių gyventoje žemėje gimusiuose, dar iš labai senų laikų yra gyvastis, kuri mus remia, kuria gyvenome dar prieš Europos „civilizavimą“. Iš jos kuriame, kai darome kažką vertingo… Archajiškumas, mumyse išlikęs ryšys su gamta – panteizmas – yra visokeriopai brangintini. Esame gyvi ir gyvybingi kaip žmonės ir todėl, kad dar trykšta mūsų jėgos šaltinis – nematomas, bet labai tikras.
Gyvename trimačiame pasaulyje, o trys matmenys – tai jau erdvė, nebe plokštuma. Bet kam būti ar vykti yra reikalinga erdvė, kitaip tai tik nuotrauka ant sienos, atvaizdas ant plokštumos, lengvai pakeičiamas žmonių galvose. Jų kūnų net nebereikia… Tada ir žemė po kojomis nebejaučiama.
Pastaraisiais šimtmečiais taip viskas ir vyksta – Isaacas Newtonas sumodernino fiziką ir gamtos mokslus, pasitelkęs realią visatą ir ją supaprastinęs iki linijinio matematinio modelio. René Descartes’as tą patį padarė su kultūra ir filosofija, Johnas Locke’as – su politika, Adamas Smithas – su ekonomika… Kiekvienas iš jų paėmė dvasingos žmonijos egzistencijos gabalą ir pavertė jį kodu, schema, abstrakcija (perfrazuoju Russello Meanso, lakotų genties indėno, kalbą, pasakytą 1980 m.).
Gaiva Paprastoji. Kaukėtieji. 2007
Mitinė erdvė yra tai, kas išgyveno minėtąjį pasaulio suplokštinimą. Švietimo epochos projektas ją nustūmė į periferiją, paskelbė prietaru, nereikalinga, neegzistuojančia praeitimi, dabar oficialiai ji yra likusi tik kaip marginalija – įdomi, bet nieko nebelemianti. Iš tikro, kol ji gyva, dar gyvi ir žmonės – senieji, daugialypiai, visagališkumu tikintys, visatos dalimi besijaučiantys, gydyti sugebantys, be žodžių bendraujantys, ant laužų deginti, visaip civilizacijos naikinti gyvieji archajiškieji žmonės.
Kita vertus, civilizacijos sluoksnis dar labai plonas – jį prakrapščius akivaizdu, kad vis dar sėdime aplink laužą… Antrojo pasaulinio karo metu atokiuose Europos kampeliuose – remiuosi anglų žvalgo Patricko Leigh Fermoro, karą praleidusio su graikų partizanais Kretos salos kalnuose, atsiminimais – dar buvo žmonių, kurie epines eiles galėjo deklamuoti visą naktį. Vienam pavargus estafetę perimdavo kitas, į parytį deklamavimą perimdavo ir pratęsdavo nusnūdę dar kiti žmonės…
Tai kur buvo tas paprastų valstiečių tamsumas ir primityvumas? Priešingai, jie tryško jaunatve, nepaisydami amžiaus, pasižymėjo gera atmintimi ir kūrybiniu entuziazmu. Jie nebuvo lankę mokyklų, dažnai pasirašydavo tik kryžiuku. O tokiais vakarais atrodydavo, kad veikia ne tik jų atmintis, bet kad ir jie patys yra sutapę su gimtosios salos atminties erdve, su savosios žemės dvasios energija, gebantys girdėti jos balsą… Žmonės yra stiprūs būtent šita nematoma erdve, per kurią vyksta kartų atminties perdavimas, gyvenimo tęstinumas. Joje įmanoma viskas, kas rodosi neįmanoma, jei tikėsime simetrijos nesugriaunamumo dėsniu.
Netgi religijų kaita jai nelabai ką reiškė – pagonybė krikščionybę į prigimtinę sistemą įkomponavo greitai ir paprastai: pakeitė vardus, svarbių datų pavadinimus ir būtų sau gyvavusi toliau, jei nebūtų įvykęs ryškus poslinkis nuo rėmimosi gamta link vadinamosios civilizacijos kultūros – rašto, metraščių, spausdintų knygų… Nes to, ką užsirašai, prisiminti jau nebereikia, nes kažkas kitas kažkur juk vis tiek bus tai užrašęs, todėl nuolat apie tai galvoti tarsi ir nebereikia… Iš viso – kam galvoti? O raidės popieriuje, knygos puslapis – tai tik plokštuma, kurią galima pakeisti kitokia, sufalsifikuoti arba pametus kur tvirtinti, kad jos ir nebuvo. Žmonių atminties erdvėse taip nepasišvaistysi įsibrovęs, todėl jų ir nebereikia.
Švietimo projektas studijuojantiems daugelį dalykų pasiūlė mokytis atmintinai ir faktus įsiminti paprastesniu būdu. Seniau būdavo įprasta įsivaizduoti mintyse sudėtingą rūmą su panašia į labirintus koridorių sistema ir daugybe kambarių, kuriuose žmonės buvo įpratę išsirūšiavę laikyti savo mintis ir simbolių pavidalais išreikštą, atsiminti norimą medžiagą… Juk yra išlikę keistų rankraščių, kurių tyrinėtojai iš viso nebesupranta, kas tai yra – pavyzdžiui, vadinamasis Voiničiaus rankraštis. Ar žinoma, kad tai – autobiografija (Opicino de Canistris gyvenimo išpažinimas, parašytas apie 1336 m.); tekstą lydintys geometrinių figūrų vėriniai su juos aplipusiais simboliais buvo paskelbti… autoriaus šizofrenijos apraiška.
Turėtume rasti vietos viskam – reikalingi ir simboliai, ir enciklopedijos… Jos sudarytos iš simbolių, nors iš tikrųjų savąją mitologiją įgyjame begyvendami. Mokslo polinkio sisteminti tai, kas nesusisteminama, kontekste simboliai žmonėms jau irgi rodosi per daug daugialypiai, neaiškūs… Kas patikės, kad kiekvienas simbolius matome kitaip? Kaip tada vieni kitus suprantame? Vieni kitus suprantame dėl tos pačios prigimtinės erdvės, kurioje užaugome ir kurioje nepastebime, kad „mirkstame“, kol iš jos išsikraustome ir mums be jos pasidaro labai šalta ir nejauku…
Nenaudojama atmintis atrofuojasi. Liaudies meno pavyzdžiai – ornamentuoti audiniai, verpstės, koplytstulpiai, sutartinės – iš vientisos etnogeografinės-kultūrinės erdvės į muziejus surankioti ir po stiklais sudėlioti tampa vienetiniais, išskirtiniais, beveik nepakartojamais egzemplioriais. Ir tada erdvę, visa tai iš seno kūrusią, galima imti skelbti niekada neegzistavusia – dar vienu mitu. Ir kas tada dar prakalbės apie jos gyvavimą ne istorijos procesuose, bet čia ir dabar?
Žmonės yra kūrėjai iš prigimties – idealioje situacijoje jų kūriniai turėtų būti jų gyvenimai: diena po dienos, metai po metų… Kai kuriama, kūrėjų ir prasmės laukas ir veikla yra susiaurinami. Kūrybą apibrėžčiau kaip vidinio žmonių gyvenimo, kuris vyksta visą laiką, pavaizdavimą, jo iškėlimą į mūsų gyvenamąją tikrovę. Ja norime būti suprasti, siekiame užmegzti pokalbį, nes vidinis bežodis bendravimas tarp žmonių yra prarastas, jis yra eksternalizuotas ir tapęs kalba.
Vidinė erdvė susikuria gana lengvai ir dažnai nesąmoningai, ypač kai imama kurti remiantis prisiminimais, praėjusiu laiku ar atsimenamomis vietomis, kurių nebelikę arba kurių ilgimasi, – juk sakoma, kad per atstumą viskas matosi geriau, esti net posakis, kad „lietuvį iš Lietuvos gali iškeldinti, bet Lietuvą iš Lietuvoje gimusiojo – nepavyks“.
Kažkada neišdylantį įspūdį man padarė Czesławo Miłoszo „Isos slėnis“. Toje nostalgiškoje knygoje užfiksuotas ne tik negrįžtamai praėjęs laikas, bet ir specifinė, tada dar dažniau ir aiškiau išgyvenama senoji, gyvoji, mitinė erdvė. Miłoszas labai vertino ir gerai jautė Lietuvos archajiškumą – tiek pats, galėjęs jį palyginti ir su lankomu likusiuoju pasauliu, ir su moderniaisiais laikais, tiek per Adomo Mickevičiaus kūrybą (o jis Lietuvą iš esmės ir brangino būtent už tai!)… Miłoszas yra parašęs ir nelabai populiarią (nes sunkiau suprantamą) knygą „Ulro žemė“, kurioje jis pabandė papasakoti, kaip žmonės, būdami ne tik iš romantikų judėjimo, bet ir iš mistikų, intuityvistų, dvasingumo puoselėtojų sambūrių, stengėsi jei ne laimėti prieš Švietimo ideologiją, tai bent jau kiek nors ją atsverti, išlaikyti įvardytą alternatyvą.
Švietimo ideologijos klystkeliai dar nesibaigia… Romantikų laikai irgi niekada nebuvo visai išnykę, kad ir ką kokios nors literatūros istorijos apie tai sakytų… Kitados ginčijosi fizikai ir lyrikai, „tiksliukai“ ir humanitarai, o dabar kaip kultūros istorijos kryptys tą kovą perėmė ir tęsia modernizmas ir postmodernizmas.
Vakarų Europoje, kurioje tenka pagyventi, labai greitai pamatai, kad daug ką lemia sunkią ranką uždėję protestantizmas, industrializacija, mokslų kultas, vartojimo psichologijos įsigalėjimas. Jie yra pagraužę prigimtinę mitinę erdvę, eiliniai statistiniai žmonės nebesiremia niekuo esmingu, yra lengvai valdomi, tiksliau, tampomi kaip popierinės lėlės ar primityvokos plokštuminės schemos, jie nebesuvokia gyvenimo prasmės ir nebeturi jėgų nei sveikatos gyventi kitaip.
Lietuvos pasiilgusi skaitau, pavyzdžiui, „Nerį“ (Vykinto Vaitkevičiaus 2007 m. ekspedicijos Nerimi aprašymą – jau išleista ir trečioji, paskutinė, knygos dalis). Keliautojai ir tyrinėtojai plaukė upe nuo jos ištakų iki žiočių, pakartodami grafo Konstantino Tiškevičiaus prieš 150 metų irgi kartu su kitais ekspedicijos dalyviais nuplauktą kelią, registruodami pokyčius, dokumentuodami tai, kas išlikę… Tai ekspedicijos dienoraščiai, ataskaitos, ne romano tekstas, bet tritomyje atgyja senoji upės dvasia, prieš mus iškyla nepaprasta ir įspūdinga Neries ir jos pakrančių erdvė! Ne todėl, kad tyrinėtojai siekė ją perteikti, bet todėl, kad ji ten yra ir persiduoda kartu su objektyviai užfiksuotais faktais ir senųjų gyventojų pasakojimais. Man tai iš karto priminė „Isos slėnį“…
Ir Vilnius ne veltui romantikų miestu vadinamas. Gyva Lietuvos erdvė nuo seno padėjo joje tarpusiems gyviesiems šio krašto žmonėms – juk ir Universitetas turėjo būti Švietimo ideologijos skleidėju, o kiek jo aulose subrendo romantikų!
Lietuvių kalbos išlikimas atrodo kaip stebuklas. Būtent! O iš tikrųjų tik nematoma pagaliau tapo matoma. Paprasti žmonės juk savoje gyvybinėje erdvėje – vaizduotėje, dainose, pasakose, sapnuose – gyveno tik lietuviškai, atsiriboję nuo oficialios rusiškosios raštinių ir mokyklų, kareivinių ir įstatymų kalbos, sandariai atskirtoje Lietuvos žemėje, lietuviškoje atmintyje, tradicijose, protėvių pagarbos ženkluose ir dvasioje.
Užteko tik išorinei realybei bent kiek susiūbuoti, ir žmonių vidinė – mitinė – realybė pasirodė esanti gajesnė. Išsipildė tai, apie ką buvo galima tik svajoti. Taip buvo atkovota ir Nepriklausomybė – tiek pirmą kartą, tiek visai neseniai. Nesenose diskusijose buvo bandyta ieškoti kūrėjų disidentų, atseit koks tada buvęs menininkų indėlis į Nepriklausomybės atkūrimą, jeigu jie nekovojo, nesipriešino?
Atsakymas būtų visai apie ką kita – menininkai, kultūros darbininkai, kiek paskutiniais tarybinės Lietuvos metais jiems pavyko, buvo susikūrę savitą kūrybos pasaulį, visatą ar erdvę, neturinčią nieko bendro su tuometine valdžia, jos ideologija ar realybės pateikimu… Jų vizijos lemiamu momentu ir nulėmė… Todėl ir dabar svajojant apie geresnį, gražesnį, teisingesnį – kitokį – rytojaus pasaulį svarbu kurti konkrečią, solidžią, įtikinamą jo viziją su žmonėms atpažįstama ir juos patraukiančia alternatyva. Kad mūsų mitinėje erdvėje ji būtų, kai realiojo pasaulio siūlės galbūt ims braškėti.
Kaip su tuo, ką čia parašiau, siejasi mano kūryba? Dėl aiškumo pasiremsiu Marco Chagallo kūrybos pavyzdžiu. Jo paveikslai sudaro vientisą erdvę ir pasaulį su bendra simbolika, su realybės nebeatitinkančiais veikimo dėsniais, archetipiškai atrodančiais personažais – gal todėl autorius laikomas didžiu menininku, visa tai sukūrusiu? Bet kas dabar pasakys, kiek tai yra jo kūryba, o kiek – realus žydiškų kaimyninės Baltarusijos miestelių, dabar nebeegzistuojančių, vaizdavimas iš atminties? Kur yra riba tarp to, kas ir kaip buvo gyvenime, kai dailininkas augo, ir to, ką jis iš svajonių, sapnų ir ilgesio vėliau sukūrė? Ne prisiminimus jis paišė (taip galiu pasakyti ir apie savo tapybos darbus), bet su savimi išsivežė gimtąją etninę erdvę, ir toji mitinė dimensija jame gyveno toliau, tikrovės dėsnių nebesaistoma, todėl menininkas visada turėjo ką vaizduoti, rodos, be galo daug sėmėsi iš jos virsmo, tėkmės.
Magiškojo realizmo pavadinimas skamba taip, kad akivaizdu, jog sieja kūrybą ir burtus, magiją, alchemiją… Manau, menas yra – gali būti – burtai tiek, kiek ateina būtent iš aptartosios mitinės erdvės, kiek kūrėjas yra sąmoningas jos šeimininkas – savu besijaučiantis, įsišaknijęs, laisvai joje judantis – gyvenantis… Apmąstant simbolius, suvokiant pasakos siužetų pirmumą prieš gyvenimą, visu meno priemonių arsenalu galima „pagydyti“ praeitį, sėkmingai užbaigti dabartį, modeliuoti ateitį. Tai galėti, manau, nuo seno yra prigimtinė žmonių teisė ir gyvenimo tikslas.
Gaivos Paprastosios tapybos darbų paroda „Kitoks pasaulis“ Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus galerijoje bus atidaryta kovo 22 d. 17 val. ir veiks iki balandžio 11 d.
