Žmogus žmogui – žmogus, o vilkas vilkui – vilkas

Šiuo metu kino teatruose sukasi net du kritikų ypač išliaupsinti ir ką tik oskaruoti filmai – „12 vergovės metų“ (rež. Steve McQueen) ir „Volstrito vilkas“ (rež. Martin Scorsese). Petys į petį kasdien jie grumiasi dėl žiūrovų dėmesio, uosto vienas kito tvaiką, sklindantį iš gretimų kino salių, ir nežino, kokia kalba kalbėtis, – tokie jie abu skirtingi. Tik paprastas žmogus apie juos žino visą tiesą: į vergovę eiti negalima, nes ten žiauru, o pas vilkus – galima, nes ten smagu. Pats to nesuvokdamas šitaip naivusis mūsų žmogelis lyg niekur nieko atsako į painų retorinį klausimą: ar kinas privalo būti moralus?

Kadras iš filmo „Volstrito vilkas“

Moralė? Kiekviena moralė tik suvaržo šventus kūrybinius impulsus arba, kaip sako Volstrito vilkas Džordanas: „Jei kas nors mano, kad aš paviršutiniškas arba esu materialistas, tegu eina ir įsidarbina „McDonald’s“, nes būtent ten, durniau, yra tavo vieta!“ Beje, šią frazę norisi kartoti – kartoti būtent tokia intonacija ir su tokiais gestais, kokiais švaistosi Džordaną įkūnijęs Leonardas DiCaprio. Tik tuomet akimirką pajunti savyje kylančią saldžią galią – galią nesiskaityti su niekuo. Ši Džordano supergalia padeda jam susikrauti milijardus apgaudinėjant amerikiečius telefonu (tai palanku, nes nėra kraujo, nėra jokių alternatyvių žiūros kampų, nėra net veidų, kuriuose galėtum įsivaizduoti įžvelgiąs kančią). Vienu metu jis specializuojasi išnaudodamas būtent žemiausią visuomenės sluoksnį – juk dėl naivaus tikėjimo, kad gali praturtėti, bėdžiai itin lengvai atiduoda viso gyvenimo santaupas. Man prieš akis iškyla lietuviška šio filmo versija – išdidus verslo magnatas, vadinantis save naujuoju Zaratustra, sentimentų apimtas, ir šiandien vis dar skambteli kokiai apgailėtinai bevaikei senučiukei ir ramiai pasiima jos pinigus dėl jos sūnų ar anūkų išvadavimo – viskas dėl išvadavimo, tarsteli jis, jautrumo apimtas, iš rinkimų apygardų vis plaukiant geroms žinioms. Po dviejų prezidento kadencijų jis net ir miršta laimingai arba niekada taip ir nemiršta, nes tai irgi yra jo pasirinkimas.

Kažkokiu mįslingu būdu visi iš esmės amoralūs filmai visgi turi būti pateisinami tuo, kad būdami amoralūs jie skatina aukščiausią moralę, lygiai kaip sviestas sviestuotas su sviestine pabaiga ilgainiui turėtų pradėti kelti pasibjaurėjimą sviestu. Taip, kartais išties taip atsitinka, pavyzdžiui, praeitais metais rodytose „Laukinėse atostogose“ (rež. Harmony Korine) – tame nesibaigiančiame vakarėlyje, kuriame merginos taip niekad ir neapsivilko drabužiais (net areštinėj, net teisme jos stovėjo su savo bikiniais), o filmo istorija plaukė it sapnas, kartkartėm pertraukiamas turinio atžvilgiu beprasmių vakarėlio vaizdų ir idiliškų frazių arba vis tos pačios tobulos fotosesijos leidžiantis saulei, iki kulkšnių įbridus į jūrą, arba akimirkos, kai merginos tiesiog traukia sau Britney Spears dainą ir yra absoliučiai laimingos, absoliučiai laisvos. Žiūrint tuos vaizdus sąmonė patenka į savotišką transą, kuriame kaip vaiduokliai švytuoja baimė ir absurdas. Šiuo atveju filmo nerealybė yra aiškiai atskirta nuo gyvenimo realybės. „Volstrito vilke“ tos perskyros nėra, nėra jokios distancijos tarp ekrano ir žiūrovo, taigi nėra vietos ir savirefleksijai – kitaip tariant, jeigu visa yra tik sviestas, tuomet sviesto nebėra. Galbūt vienintelė scena, galėjusi atplėšti žiūrovą nuo susitapatinimo su filmu, yra toji, kurioje Džordanas, prisirijęs narkotikų, pusiau paralyžiuojančių jo raumenis, bando grįžti namo – slinkdamas, sliuogdamas, šliauždamas, risdamasis ir visaip kitaip voliodamasis erdvėje. Išties tai nuoširdžiai juokinga, gera scena, kurios metu milžiniškas filmo tempas pats pagaliau ima maloningai šliaužti. Visa kita – reklama ir reklaminiai šūkiai, kurie perka žiūrovo simpatijas, o kitą akimirką ir vėl jas perka. Viena vertus – absoliuti tobulybė, kita vertus – visiškas fiasko, didžiai nuobodus reginys, tačiau toks, iš kurio niekaip nepakilsi ir neišeisi, nes jis vis tiek tave nuperka, pavyzdžiui, kokia netikėta smagia aliuzija į „Titaniką“ arba taip ilgai laukta ironija startuoliškoms sėkmės istorijoms (tai kas gi ten lipa ant scenos ir aiškina, kad genialumas yra paprastumas?).

Visgi žiūrint „Volstrito vilką“ ant liežuvio galo man vis sukosi žodis „ideologija“. Netgi norėjosi pamėginti garsiai ištarti šitą žodį. Iš tikrųjų, aš manau, kad žiūrėdamas tokį filmą žiūrovas privalo jausti šiek tiek paranojos, nes būtent tuomet, kai jis mano, kad tiesiog nekaltai žvengia iš visokių juokelių (oi, aš nė nepradėsiu kalbėti apie primygtinį seksizmą šitame filme), į jį plūsta klastingi galios ir sėkmės nuodai, nuo kurių jis pučiasi, pučiasi ir galiausiai pakyla nuo žemės. Visa tai taip paprasta, visa yra tobula, reikia tik nuolat norėti ir nieko nepaisyti – juokiasi senukas Scorsese.

Žinoma, kol Džordanas metų metus gyvena švaistūnišką savo gyvenimą, DiCaprio veidas nė trupučio nekinta – jame nėra nė menkiausios gašlumo, nesaikingumo, žiaurumo ar tiesiog senatvės ženklo. Tokiu atveju telieka vienas klausimėlis: kur jis pasidėjo savąjį Doriano Grėjaus portretą? Gal jis jį virtualizavo? Gal kažkur veidaknygėje yra toks profilis, kuris velka visą įmanomą herojaus užtarnautą gėdą? O gal raukšlėjasi ir pilkėja tik durniai žiūrovai, džiūgaujantis prie ekrano, per kurį išniekinamas jų apgailėtinas kasdienis gyvenimas. Patys žiūrovai į tai atsako nesutrikę: nu ir kas? Gyvenimas ir taip sunkus, reikia ir pasismaginti.

Kadras iš filmo „12 vergovės metų“

Paradoksas tas, kad tie patys žiūrovai nueina į „12 vergovės metų“ ir visai natūraliai pradeda verkti, ir tada jau verkia visa salė vieningai, o kažkas už nugaros net su giliais pasikūkčiojimais ir dar koks nors vyrukas iš šono – santūriai, be garso, su savotiška kilnumo išraiška veide. Štai taip atrodo publika, kai į ją atgręžiamas moralus filmas. Visas jo siužetas nusakytas jau pavadinime – laisvas žmogus, tačiau afroamerikietis Solomonas pagrobiamas ir parduodamas į vergovę, ir joje praleidžia 12 metų, kol jį išvaduoja Bradas Pittas. Šio aktoriaus išganingas pasirodymas – vienintelis realus pataikavimo liaudžiai gestas, nes šiaip jau filmas visai nesistengia nustebinti siužeto netikėtumais ar ištaiginga scenografija, čia tyčia praleidžiamos progos eilinius kadrus padaryti estetiškai ištobulintus arba išradingai juos sujungti tarpusavyje (atvirkščiai, „Volstrito vilke“ turbūt nėra nė vieno kadro, kuris nebūtų estetiškai savipakankamas). Iš pradžių mane tai savotiškai erzino, galbūt ir aš jau pripratau prie to, kad nuėjusi į kiną visada pamatau naujų triukų. Visgi cunamio banga pagaliau atsirideno iki manęs ir aš galėjau atsikvėpti – jau iš ankstesnių McQueeno filmų pažįstama jaudinanti stilistika šįkart buvo užlaikyta iki tos akimirkos, kai žiūrovas bus pakankamai savęs investavęs į rodomą istoriją ir pasirengęs ne tik matyti, bet ir jausti. Tuomet nors tu plaukus raukis, bet scena, kurioje Solomonas kabo pusiau pakartas, jo pirštų galiukams vos liečiant purvą, greičiau nei per penkias minutes nesibaigs. Kiti vergai atliks savo dienos darbus, judės aplinkui kaip skruzdėlės, vaikai žais, ateis naktis, bet Solomonas vis dar kabės ant medžio pusiau pakartas.

Aš, tiesa, per filmą visai neverkiau, man veikiau kilo neviltis ir tam tikra ne-empatija. Iš tikro McQueenas nieko neaiškina – jis nenumeta nieko, kas leistų užsikabinti ir suprasti, kas darosi Solomono sąmonėje: iš kur jis turėjo tiek gyvybingumo, kad, 12 metų būdamas vergu, vergu netaptų, arba kaip per visą tą laiką jis pilve neužsiaugino milžiniško pagiežos kirmino – tai aš per tas porą valandų visa pajuodau nuo pykčio, o jis – ne. Taigi viso filmo metu liko toji distancija tarp manęs ir jo, filmo, mes buvom atskiri vienetai, tačiau kartu ir rimtai įsipareigoję išbūti vienas su kitu – kaip kokioj santuokoj. Visa laimė, kad kartais tose nesibaigiančiose medvilnės plantacijose vergai imdavo ir uždžiazuodavo – ir tos jų dainos kaip koks balzamas tuomet staiga išties nuramindavo. Tiesa, kartais save ramindavau ir aš pati – mintimi, kad nuo šiol pagaliau turiu savo mėgstamiausią aktorių. Taip, tai – Michaelas Fassbenderis, su antžmogišku talentu šiame filme persikūnijęs į psichopatišką vergvaldį. Vien mintis apie jo žvilgsnį verčia susigūžti ir sukąsti dantis.

Pasaulis dėl „12 vergovės metų“ visgi pamišęs ne tiek dėl Fassbenderio žvilgsnio, kiek dėl politinių motyvų – pagaliau kažkas išdrįso rimtai imtis tokios istoriškai svarios temos, kuriai visada trūko dėmesio ir t. t. Tuo labiau kad akivaizdu, jog McQueenas (juodaodis britas) įkvėpimo šiam filmui sėmėsi ne tik iš Amerikos istorijos vadovėlio. Visgi besaikis pasaulio žavėjimasis šiuo filmu man yra gana netikėtas ir netgi kažkuo savotiškai gąsdina. Aišku, žmonės yra žmonės, juose sugyvena priešybės, sugyvena vilkai ir vergai, rimti dalykai ir visiškos nesąmonės. Bėda tik ta, kad žmogumi negimstama – juo reikia tapti (beje, kieno tai citata mano galvoje?) ir tam neužtenka tik vieno moralaus filmo per metus, bent jau man.