Poeto bučinys
Nedaug kam gyvenimas dovanojo tiek atsitiktinumų, likimo posūkių ir susitikimų kaip Jevgenijui Jevtušenkai. Iškiliam XX a. rusų poetui. Jis dalyvavo daugelyje painiausių, tragiškiausių ir neįprasčiausių pasaulio istorijos momentų. Ir kiekvienąsyk jis nežinia kodėl nustebęs gūžčioja pečiais.
„Jeigu Jevtušenka yra prieš kolūkius, tada aš esu už“, – ligoninėje po operacijos Dovlatovui yra sakęs Brodskis. Juodu vienijo raiškios antonimų poros. „Juodas ir baltas“, „karas ir taika“, „Brodskis ir Jevtušenka“. „Užrašų knygelėse“ šią mintį Dovlatovas išreiškė paprasčiau: „Brodskiui Jevtušenka – kitos profesijos žmogus.“ Būtent šią tezę nusprendė ginčyti Rusijos TV Pirmasis kanalas, geriausiu laiku parodęs Solomono Volkovo trijų serijų filmą „Dialogai su Jevgenijumi Jevtušenka“.
Muzikologas Solomonas Volkovas jau seniai gyvena emigracijoje. Rusijoje jis žinomas kaip „Dialogų su Josifu Brodskiu“ autorius. Poezijos šioje knygoje nėra, užtat joje yra didžiulė gandų ir metafizikos versmė – tai pagrindinė Brodskio aistra greta poezijos. Volkovas, kuris kadaise kalbėjosi su Brodskiu, dabar mūsų akivaizdoje kalbasi su Jevtušenka. Pirmasis kanalas, ko gero, tikėjosi iš savo žiūrovų hipotetinės išvados: poetams būdinga pasikalbėti su Volkovu (jeigu žmogus šnekasi su Volkovu, vadinasi, jis yra poetas); Jevtušenka kalbėjosi su Volkovu, taigi – jis yra poetas. Jis yra modus ponens, ir ši išvada remiasi teze: „Poezija yra Brodskis.“
Rusų žmogus, jaunesnis nei keturiasdešimties, realiai nežino nė vieno Jevtušenkos eilėraščio, todėl išvada, kad jis yra poetas, – pernelyg perdėta. Labiausiai tikėtina, kad tai bus dar vienas žingsnis kuriant naująjį literatūros kanoną, tokį socialistinio realizmo variantą, galintį sutelkti į bendrą kalbos masę „vidutinius rusų inteligentus“, kurie dar nėra puolę į stačiatikybės glėbį arba patekę į prezidento asmeninių kerų pinkles. Jiems iš naujo perduos monolitinę „rusų literatūrą“, kurią verta skaityti prieš užmiegant, ir šios literatūros klasiku taps autorius, visais požymiais atitinkantis iškreiptąją frazę „Rusijoje poetas yra daugiau nei poetas“.
Rusijos televizijos silogizmas apie Jevtušenkos ir poeto tapatumą irgi atrodė išnaudotas. Liko tik detalės, kurias pasisekė sugauti smalsiajam Volkovui. Jis su Jevtušenka, kaip ir su Brodskiu, beveik nekalba apie poeziją – Volkovas stengiasi išsiaiškinti, kas dar domina jo pašnekovą, mėgstantį kurti ritmiškas ir neritmiškas eilutes. Brodskio atveju, kaip jau minėta, šis „dar“ išryškino gandus ir metafiziką. Jevtušenkos atveju – nesulaikomas mėgavimasis melagystėmis ir, kaip sakydavo sovietiniai ginekologai, „atsitiktiniais lytiniais santykiais“.
Mes sužinome, kad Jevtušenka draugavo su Robertu Kennedy, ir šis jam pranešęs, kad Siniavskio ir Danielio slapyvardžius, kuriais šie publikavosi užsienyje, atskleidė CŽV, o ne KGB. Kaip Jevtušenka pertraukęs Chruščiovą, kuris šaukęs ant Atlydy apsvaigusių rašytojų, kaip vėliau Chruščiovas apgynęs narsų poetą, o šis savo ruožtu nepamiršęs po atstatydinimo aplankyti prislėgtą garsųjį generalinį sekretorių. Mes sužinome, kad Jevtušenkos dėdė sibirietis buvo susidraugavęs su amerikiečių rašytoju Steinbecku, kuris viešėjo pas sovietinį poetą; kaip Jevtušenka stebėjosi, kokį ploną katiną turėjo neįvardytas vietnamiečių klasikas, su kuriuo jis per patį karą gėręs trofėjinį viskį ir valgęs dešimtkojį vėžį; kaip Karibų krizė buvo išspręsta per nuoširdų Jevtušenkos ir Fidelio pokalbį, tad atvykusiam Anastasui Mikojanui nebebuvę ką veikti, nes jau sovietų rašytojui pasisekė suvaldyti padėtį ir Kubai susitaikyti, kad teks prarasti į JAV nukreiptas brangias kovines atomines galvutes. Tačiau viso šio name-dropping (gyrimosi pažintimis su garsiais žmonėmis) dėmesio centre atsiranda Marlene Dietrich: ji, pasirodo, kartą apsilankiusi pas Jevtušenką, užlipusi ant stalo ir išsirengusi nuogai.
Visus šiuos neįtikėtinus nutikimus Volkovo pašnekovas komentuoja nepaprastai vienodai: „Aš buvau sujaudintas, be galo sujaudintas“, „Tai buvo nepamirštama, tiesiog nepamirštama!“ Ir įspūdingiausia žmonų ir meilužių eilė, kiekvieną jų sovietinis poetas mylėjęs vienodai stipriai ir su kiekviena išsiskyręs nežinia kodėl („nežinau, kas man nutiko“, „nepajėgiau ištrūkti“, „labiau už viską gyvenime aš mylėjau moteris“). Volkovas, kaip koks gydytojas Freudas, stengėsi prisikasti iki kažkokių principų („vyrą paprasčiausiai traukia kažkoks vienas tipas, tačiau jūsų žmonos labai skirtingos“), bet vietoj atsakymo išgirsta eilėraštį, kuris šlovina atsitiktinius santykius, nes juose, atsitiktinumuose ir netikėtumuose, irgi slypi gyvenimo esmė.
Jevtušenkos zaunijimo kabineto raktas, be abejo, yra pasakojimas apie nuogą Marlene Dietrich: grynų gryniausio melo pavyzdys. Jevtušenka net nesistengia paaiškinti, kodėl pas jį panorėjusi atsirasti būtent Marlene Dietrich (o ne, tarkim, Catherine Deneuve) ir kokio velnio ji panorėjo šviesią dieną užlipti ant stalo ir išsirengti, o svarbiausia – kodėl ji apskritai atėjo būtent pas jį, poetą Jevtušenką?
Jevtušenkos aprašytas pasaulis panašus į karuselę su mediniais arkliukais – filme ant jų supasi vienišas Solomonas Volkovas. Jevtušenkos karuselė remiasi ant dviejų vėžlių – SSRS ir JAV. Jie ir įvardija įvykių akiratį: Šaltasis karas, Karibų krizė, Vietnamas, sovietų kariuomenės įsiveržimas į Čekoslovakiją, Bratsko HE statyba, Atlydys ir disidentų persekiojimas. Įvykių centre visada atsiranda pats Jevtušenka: su juo susitinka Kennedy, Nixonas, Kissingeris, Castro, Steinbeckas ir neįvardytas vietnamiečių klasikas. Jį, Jevtušenką, bučiuoja Pasternakas. Tai Jevtušenka supažindino Vysockį su Marina Vlady. Tai Jevtušenka įtikino Sartre’ą parašyti laišką, ginantį Brodskį, po kurio poetui leista grįžti iš tremties.
Suprantama. Jevtušenka neturi priekaištų karuselei – jam abu paramos vėžliai buvo palankūs ir tokie tebėra. Papūgiškai apsirengęs pasivaikščioja po Talsos miestą Oklahomos valstijoje, kur miesto bokšto laikrodis jam kasdien primena Pasternako bučinį („Pasternakas buvo pirmas didis poetas, kuris mane pabučiavo“). Medinių žirgelių bėgsmas, kas be ko, yra lėtesnis, bet nesustojęs. Jevtušenka priekaištauja tik rusų poezijai. Jis nori, kad jį laikytų jos dalimi, tačiau nesugaunamoji rusų poezija visą laiką nuo jo išsisuka. Norėdamas ją sugauti Jevtušenka kelia dvi pretenzijas.
Pirmoji – kad Brodskis pravardžiavęs Jevtušenką „KGB konsultantu“, kuris skatinęs jį išvaryti iš SSRS. Jevtušenka pasakojo Volkovui, kaip buvo iš tikrųjų, ir jo pasakojimas faktiškai nesiskiria nuo to, ką prieš du dešimtmečius Volkovui į magnetofono juostą įkalbėjo pats Josifas Brodskis. Skiriasi tik reikšmių sistema: Jevtušenkos karuselėje žodžiai „draugas“, „gėbistas“, „meluoti“, „mylėti“ ir t. t. reiškia ne tai, ką sakė Brodskis. Šis net specialiai paaiškino Volkovui: „Jiems, maskviečiams, juk visi yra draugai.“ Jevtušenka tarsi tik užėjęs į KGB savo reikalais ir kartu šnektelėjęs apie Brodskį, o paskui būsimiesiems emigrantams suteikęs praktiškų patarimų apie gyvenimą Amerikoje. Jis nebuvęs joks „konsultantas“. Bet Brodskiui tokia galimybė įeiti į KGB, tenai pasišnekėti reiškia „būti konsultantu“, instrumentu. O kas kitas, jei ne instrumentas, yra Jevtušenka, kuris kalbėjosi su Fideliu Castro ir klausėsi Kennedy pasakojimų apie Andrejaus Siniavskio ir Julijaus Danielio slapyvardžius?
Kita pretenzija – rimtesnė. Jevtušenka mano, kad Brodskis rašė pranešimus. Volkovui parodomas laiškas, kurį Brodskis išsiuntęs Queens College vadovui Niujorke dėl jo artimo draugo ir vertėjo Bario Rubino atleidimo. Pažymėjęs, kad Rubino atleidimą galima paaiškinti finansiniais sumetimais, Brodskis klausia: o kokie finansiniai sumetimai jus verčia į jo vietą priimti kitą žmogų, ypač jei tas žmogus yra Jevtušenka, kuris žinomas savo antiamerikietiškomis nuotaikomis. Ir kaip paskutinės tezės patvirtinimą cituoja Jevtušenkos eiles mirus Robertui Kennedy: „Ir žvaigždės, Amerika, vėliavoj tavo kulkų kiaurymėm išvarpytos.“
Jevtušenką papiktino, kad cituotas eilėraštis, kurio pirmasis klausytojas buvo ką tik iš tremties atvykęs Brodskis (nors Brodskis, ko gero, citavo pirmą prisimintą eilėraštį). Jie skirtingai suprato ir eilėraščio prasmę. Brodskiui tai buvo kaltinimo žodžiai Amerikai. Jevtušenka sako, kad jį sukrėtusi draugo mirtis. Tačiau nereikia pamiršti, kad kartu su Jevtušenka tą pačią dieną „draugo mirtis“ („maskviečiams juk visi yra draugai“) buvo pribloškusi dar du sovietų poetus – Andrejų Voznesenskį ir Robertą Roždestvenskį. [...]
Liūdniausia yra tai, kad pasakojimas apie laišką baisiai įžeidė rusų bendruomenę. Brodskio atstovai bandė įrodyti, kad tai klastotė: laiško originalas neskelbtas, filme neparodytas, bet jį Jevtušenkai įdavęs kažkoks Vladimiras Solovjovas, kuris žinomas (tiems, kurie tuos reikalus išmano) kaip KGB agentas. Neprietaringi žmonės nuliūdo: pasirodo, kad ir Brodskis, apolitiškumo ir susvetimėjimo etalonas, dalyvavęs nešvariuose politiniuose reikaluose.
Ir niekas, niekas nepasakė akivaizdžios tiesos: kaip Brodskis ir Jevtušenka visiškai skirtingai suvokė poeziją, taip jie visiškai priešingai suprato ir politiką. Jevtušenkai politika reiškė mėgautis dešimtkoju vėžiu pas vietnamiečių klasiką karo metu, Brodskiui – konkrečią veiklą, kuria galima priešintis neteisybei, pavyzdžiui, profesionalo atleidimui melagingu pagrindu, kad vietoj jo į JAV universiteto katedrą oficialiai būtų priimtas sovietinis eiliakalys papūgišku kostiumu. Viename interviu Brodskis sakė, kad Amerikoje Jevtušenka dėjosi esąs didesnis amerikietis nei patys amerikiečiai.
Bet kvailiausia kas kita. Poezija, sudariusi naująjį kanoną su patriarchu Jevtušenka, galės ramiai pridėti specifikaciją „neoficialus“ ir toliau šiaip taip alsuoti. Rusijos „vidutinio inteligento publika“, pozityviai suvokusi šią politiką, regis, vėl apdrausta. Nebėra nedalyvavimo etalono. Net Brodskis štai esą rašęs pranešimus.
„Rīgas laiks“, 2013, Nr. 12
Vertė Arvydas Valionis
