Milijonas dolerių Nebraskoje

Griūvanti, tuščia, trupanti Amerika. Nespalvota ir nuostabiai graži. Naujojo Alexanderio Payne’o („Apie Šmitą“, „Paveldėtojai“) filmo „Nebraska“, šiemet figūruojančio „Kino pavasario“ programoje, šalis – paraščių Amerika. Ir žmonės, paprastai liekantys už jos mito ribų.

Vudis Grantas (akt. Bruce Dern) žūtbūtinai nori nukakti į Linkolno miestą Nebraskoje, kur, pasak neseniai gauto laiško, jo laukia milijonas dolerių. Jis nori pikapo, nesvarbu, kad nebegali vairuoti. Ir oro kompresoriaus.

Jo žmona Keitė (akt. June Squibb) kategoriškai atsisako važiuoti atsiimti aukso puodo, kaltindama vyrą senatviniu marazmu, tad Vudis išsiruošia keliauti į Nebraską pėsčiomis. Čia jį ir pasitinkame pirmuosiuose filmo kadruose: pašiauštais sniego baltumo plaukais, netolygiai žygiuojantį savo svajonės link. Vėliau, aišku, policija ir nuovada. Jo sūnus Deividas, atvykęs pasiimti tėvo, klausia, nejaugi jis nesuprantantis, kokia tųjų milijono dolerių suktybė; Vudis pakelia galvą ir atsako: „Bet jie to nerašytų, jeigu tai nebūtų tiesa.“ Gražus šventas naivumas.

Kitądien Keitė Deividui praneša, kad tėvas vėl išėjo iš namų. Deividas, suvokęs, kad kitaip nieko nebus, pasiduoda, susikrauna kelionkrepšius ir su tėvu iškeliauja į Linkolną. Pakeliui sustoję Hotorne, gimtajame tėvo mieste, juodu susiduria su šimtą metų nematytais šeimos nariais, draugais ir nedraugais, kuriuos itin domina būsimasis milijonas. Deivido vis kartojamos frazės „nėra jokio milijono“ niekas negirdi. O Vudis tebekalba apie traktorių.

„Nebraska“ – paralelinių kontrastų filmas. Tušti, vėjo draikomi laukai ir vienišos laike užkonservuoto Hotorno gatvės. Vudžio ir miestelio bendruomenės tikėjimas milijonu ir jo šeimos pragmatizmas. Jautrus miestietis Deividas ir jo intelekto nesužaloti pusbroliai, greitkelyje renkantys šiukšles dėl moters išprievartavimo ir visgi besijuokiantys iš jo lėto vairavimo. Filmo veikėjai vis pusbalsiu užsimena apie pastaraisiais metais prarastas santaupas ar darbus, režisieriui subtiliai sufleruojant: tokia yra pokrizinė Amerika.

Nors laikas skrieja nesustabdomai, Hotornas ir jo bendruomenė nesikeičia. Vudis ir jo broliai, daug nekalbantys vyrai, svetainėje žiūri sporto rungtynes, reguliariai persimesdami keliais sakiniais apie mašinas, vairuotas prieš kelis dešimtmečius. Baras – viena pagrindinių miestelio institucijų, kone ritualinio susirinkimo vieta. Vudis, „tapęs milijonieriumi“, pelno viso Hotorno pagarbą; vyrai kelia bokalus už jo sėkmę. Ir vėl matomas amerikietiškosios svajonės mito paveikumas ir įtaka. Praėjusiais metais kine buvo populiaru žaisti būtent šia tematika – galvoju apie Bazo Luhrmanno „Didįjį Getsbį“, Davido O. Russello „Amerikietišką aferą“ ir, aišku, Martino Scorsesės „Volstrito vilką“, tačiau „Nebraska“, kaip minėjau pradžioje, lenda po išoriniu šio mito sluoksniu. Hotorno gyventojų ir Vudžio šeimos merkantilizmas prasiveržia kaip ironiška materializmo kritika, paverčianti patį senuką gogolišku anti-revizoriumi, apgavusiu miestelį prieš savo valią.

Pats Vudis – itin sunkiai pamilstamas personažas. Nekoks tėvas, nelabai mylintis vyras ir „aš moku mokesčius, tad galiu daryti ką noriu“ logikos persisunkęs žmogus, neigiamų stereotipų apie pagyvenusį baltaodį amerikietį mišinys. Tarp jo ir Deivido – milžiniška vertybinė praraja; paklaustas apie santuoką ir meilę, senolis atsako visą gyvenimą gailėjęsis šių sprendimų. O vaikų atsiradimą paaiškina savo pomėgiu seksui ir Keitės katalikybe. „Pats susivok“, – niukteli Deividui.

Man ir Deividui toks požiūris paprasčiausiai nesuprantamas. Prisimenu filme „Pradedantieji“ („Beginners“, rež. Mike Mills, 2010) išreikštą idėją: karta, užaugusi po Vietnamo karo, turi refleksijos prabangą. Mes galime (kertinis žodis) kalbėti apie meilę, ji nėra savaime suprantama, nediskutuotina idėja. Gražu galvoti apie senyvas poras, vis dar vaikščiojančias susikibus už rankų, tačiau aštriai besiriejantys Vudis ir Keitė veikia kaip realistinis šios idėjos kontrastas. Juodu niekada nekalbėjo apie meilę, idėjas, ateitį, tiesiog susituokė ir gyveno, augindami vaikus ir pamažu nekęsdami vienas kito. Kumšteliu mylimąjį, sakydama: „Mes tokie tikrai nebūsime.“ Hm.

Tačiau Vudis ir Keitė nėra nekvėpuojančios metaforos: nuostabi Bruce’o Derno ir June Squibb (abu aktoriai šiemet nominuoti „Oskarui“) vaidyba ir puikus Bobo Nelsono scenarijus pamažu mums leidžia žvelgti į juos kitomis akimis. Derno būtis ekrane – itin trapi, nuolatos laviruojanti tarp gyvenimo ir išnykimo, o Squibb linksminasi užsispyrusios ir atviru seksualumu betrykštančios Keitės amplua. Juodu itin žmogiški. Ir būtent tai suvokia Deividas: tėvų nesuprasi, juos tegali mylėti.

Ir todėl galvoju, kad Payne’as sukūrė itin protingą filmą apie šeimą ir meilę, subtiliai užšifruodamas socialinę pokrizinės Amerikos analizę. Payne’o neorealizmas – itin gražus. Ir neteisiantis, veikiau jau dvelkiantis švelniu liūdesiu. „Nebraska“ nerėkia, bet pasako itin daug.