„Malonumų sodas“, Ieva ir amžinos traumos mitas

…tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe.

VIEŠPATS Dievas užveisė sodą Edene, rytuose, ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs. Iš žemės VIEŠPATS Dievas išaugino įvairių medžių, gražių akims ir gerų maistui, su gyvybės medžiu sodo viduryje ir gero bei pikto pažinimo medžiu.

O žaltys buvo suktesnis už visus kitus laukinius gyvulius, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Jis paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: „Nevalgykite nuo jokio medžio sode!“?“ Moteris atsakė žalčiui: „Vaisius sodo medžių mes galime valgyti. Tik apie vaisių medžio sodo viduryje Dievas sakė: „Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte!“ Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta.“ Kai moteris pamatė, kad tas medis buvo geras maistui, kad jis buvo žavus akims ir kad tas medis žadėjo duoti išminties, ji skynėsi jo vaisiaus ir valgė, davė jo ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir jis valgė. Tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus.

Pr 2, 7–9; 3, 1–7

Moteris ir sodas. Argi kam nors neaišku, kad tai dvi sąvokos, kurios yra viena kitos metafora? Kaip parašyta Giesmių giesmėje (4, 12–15): „Mano sesuo sužadėtinė – uždaras sodas. / Uždaras sodas, užantspauduotas šaltinis. / Tu – malonumų sodas, kuris želdina granatmedžius ir geriausius vaisius, / henos gėles ir nardo žiedus, nardą ir kroką, kvapiąją nendrę ir cinamoną su visais kvapiais medžiais, mirą ir alaviją / su visais rinktiniais kvepalais. / Tu – sodo šaltinis, / gyvojo vandens versmė / iš Libano tekančios srovės!“ „Tu – malonumų sodas“, – sako Sužadėtinis, kurį krikščionių komentatoriai tapatina su Kristumi, o žydų – su Kūrėju, kur Sesuo-sužadėtinė – Bendruomenė (krikščionims – Bažnyčia, žydams – Izraelis). Taigi, dar viena metafora – Bendruomenė. Moteris-Sodas-Bendruomenė. „Malonumų sodas“ – ar ne taip aiškinamas paties žodžio Edenas reikšmė? Onkelos taip ir verčia į aramėjų tuos Biblijos eilutės žodžius „sodą Edene, rytuose“ – „sodą malonumų srityje nuo pat pradžių“, turėdamas omenyje kitą niuansą – kad hebrajų žodis kedem reiškia ne tik Rytus, bet ir pradžią, gilią senovę. Ir logiškiau versti „nuo pradžių“, o ne „Rytuose“ tokiu kaip šis atveju, kai pats kūrimo veiksmas vyksta nelabai aišku kur žemėje iš žemės dulkių. Kaip neaiški ir gero ir pikto pažinimo medžio vieta. Gyvybės medis aišku kur – pačiame viduryje. Paradoksaliausia tai, kad, gyvatės paklausta apie uždraustą vaisių, moteris atsako, nurodydama, kad uždrausto vaisiaus medis auga sodo viduryje. Turėtume suprasti, kad uždraustas vaisius – gyvybė, kurios paragavus ar net palietus galima mirti… Lyg ir logiška – juk akivaizdu, kad visos nelaimės, vargai ir rūpesčiai, galiausiai mirtis ištinka tik tą, kuris valgė gyvybės medžio vaisių, t. y. gimė ir gyvena. Žinoma, skaitytoja (-as) paprieštaraus – prieš tai žmogui draudimas aiškiai suformuluotas (Pr 2, 17): „…nuo gero ir pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti…“ Taip… bet… Sulyginus abu epizodus, peršasi viena išvada: abu medžiai stovi tame pačiame viduryje. Galbūt tik vadinami skirtingais vardais – „gyvybės“ ir „gero ir pikto pažinimo“. Tuo labiau kad apie gyvybės medį konkrečiai nenurodyta būtinai nuo jo valgyti, nors lyg ir nėra specialaus draudimo. Ir toliau jis pasakojime nevaidina jokio vaidmens, išskyrus dievų baimę, kad po to, kai žmonės paragavo gėrio ir blogio ir tapo panašūs į juos, nevalgytų dar ir nuo gyvybės medžio ir negyventų amžinai. Kaži kodėl negalėjo žmonės prieš tai apsidrausti, valgydami nuo gyvybės medžio? Ir argi, jei būtų valgę nuo visų kitų sodo medžių vaisių, bet nevalgę nuo gyvybės, nebūtų mirę? Tiesą sakant, tas gyvybės medis čia visiškai beprasmis. Nebent iš tiesų tai tas pats „gero ir pikto pažinimo“ medis. Gali dar kelti susirūpinimą, iš kur čia dievai. Kad „apsaugotų“ paprastą skaitytoją nuo blaškančių abejonių, hebrajiškai Elohim (daugiskaita, kuri verčiama ir suprantama kaip vienaskaita – Dievas) šiame pasaže kažkodėl kalba apie save ar su savimi daugiskaita, lyg kalbėtų kažkokiame dievų kolektyve. Kai kurie žydų komentatoriai, pavyzdžiui, Maimonidas, dėl to nesutrinka ir „būsite kaip dievai“ paaiškina paprastai – šis žodis Biblijoje nurodo ne tik Dievą, bet kartais vartojamas, kai kalbama apie teisėjus ar senovės valdovus. Šis niuansas dar geriau atskleidžia tekstą: valdovas ar teisėjas čia yra instancija, kuri turi galią spręsti, kas yra gera ir bloga, turi sprendimo galią, būdingą tam, kas yra jau ganėtinai augus ir savarankiškas, vartojant filosofinį žargoną – yra savo sprendimų subjektas, vadinasi, gali prisiimti atsakomybę. Taigi gyvybės vaisiaus valgymas neatsiejamas nuo moralinio sprendimo suvokiant, skiriant gera ir pikta. Tai žmogų daro panašų į dievus ar Dievą, pagal kurio (ar kurių) paveikslą buvo sukurta (-as), anot kito, ankstesnio, pasakojimo apie žmogaus sukūrimą (Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos). Jeigu jau žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, tai kam dar baimintis, kad nori būti ir panašus į Dievą, tapti atsakingas, priimantis savarankiškus sprendimus? Atsisakant būti „malonumų sodu“ kažkam, bendruomene, kurioje niekas neatsakingas, kol kiekvienas vien tik paklūsta jai. „Malonumų sodo“ maištas yra istorijos pradžia. Moteris pasirenka tapti panaši į Dievą, kaip Kūrimo pradžioje ir buvo sumanyta, tapti „Subjektu“, atsakingu už savo sprendimus ir pasirinkimus. Ši trauma kitai žmonijos daliai akivaizdi iki šiol. Atsisakymas susitaikyti matomas visų be išimties talibanų judėjimuose, kaip ir sofistika užsiimančiuose bandymuose kiekviename žingsnyje sugrąžinti moterį į privačios ar valstybinės, bendruomeninės nuosavybės statusą, kontroliuojant, užantspauduojant, uždarant šį „malonumų sodą“, kad malonumai ir vaisiai, kuriuos būtų galima skanauti nesustojant, per visą amžinybę, nesiliautų. Ši trauminė fantazija surado „gydymą“ – paklusnų „Taip“ moters, tapusios įsčiomis Atpirkėjo, kurio paklusnumas baigėsi mirtimi. Tiesa, tikima ir jo Prisikėlimu. Tačiau tai jokia paguoda, kai paklusimas bendruomenės valiai, savo panašumo į Dievą sunaikinimas verčia gyvenimą sunkiai pakeliama kančia, kitų naudojamo ir išnaudojamo daikto egzistencija, nes kažkam, tuo labiau Dievui, atsitikęs „stebuklas“ nėra joks garantas, nes nėra dėsnis pagal paties žodžio „stebuklas“ apibrėžimą. Ieva turėjo paragauti to vaisiaus, trauma turėjo ištikti, kaip ištinka kiekvieną gimstantį vaisių ar išeinantį iš tėvų namų, kad taptų žmogumi, kas neįmanoma liekant įsčiose, tame „malonumų sode“, ar tiesiog namie.

-akp-