Maikė be rankovių

Vienas toks mūsų laikų herojus turėjo svajonę, apie kurią niekam garsiai nepasakojo. Eidavo kas vakarą į tokią didelę patalpą, paimdavo tokius du blynus, ant kurių užrašyta 40, 25 arba 50, užsimaudavo ant tokio virbalo ir ilgai nenorėdavo paleisti iš rankų. Prispaus, būdavo, prie krūtinės, laikys laikys iš visų jėgų, išraudęs, bet tas virbalas kaip koks atvirkščias magnetas vis tiek vis atšoks ir atšoks nuo krūtinės. Paskui mūsų herojus dar tūpčiodavo, bandydamas užpakaliu žemę pasiekti, bet net ir per sprandą permestas virbalas su blynais nepadėdavo pasiekti šį tikslą. Galingas tas geležies strypas, nėr ką sakyt: jau, rodos, mūsų herojus sliūkins į šalį, jau garsiai dūsaudamas iššlepsės iš patalpos, bet ne, kur tau, apsukęs ratą kitą ir vėl pasiduoda to virbalo traukai, vėl visom plaštakom prilimpa. Ir daugiau mūsų vyrukas ten visko darė: tokias virves tampė, bet nutraukti niekaip nepajėgė; plasnodavo į tokias rankenas įsikibęs, įsiręžęs, išprakaitavęs, bet nuo žemės pakilt jam vis nepavykdavo…

Paskui vieną dieną nuėjo mūsų herojus į firminių skudurų parduotuvę (iš tikrųjų tai į išparduotuvę, bet šito niekas, net šios istorijos pasakotojas, nežino), norėdamas nusipirkti baltą maikę* be rankovių. Bet rado tiktai juodą. „Ai, bus gerai ir juoda“, – pagalvojo, bet dėl visa ko dar paklausė pardavėjos:

– O baltų maikių nėra?

– Nėra. Negi nematot?

– Nematau.

– Tai akis prasikrapštykit!

– O, jau matau.

– Ką matot?

– Kad nėra.

– Kaip galite matyti tai, ko nėra?..

„Ne ne ne, nekaip pasirodžiau“, – susiraukė, – iš naujo:

– O baltų maikių neturit?

– Gal jūs aklas?

– Aklas.

– O-o-o… palaukit… Žinot, vieną baltą maikę mes vis dėlto turime…

– Bet kad čia juoda.

– Kaip… kaip jūs drįstat?.. Melagis!

– Ką?

– Sąžinės turėtum, buožgalvi tu!

„Fui, ne ne, ir šitaip negerai“, – net nusipurtė, – iš naujo:

– O gal baltų maikių be rankovių turite?

– Ne.

– Kodėl?

– Žinokit, tokių nebūna. Dabar juodos madingos.

– Jo?

– Taip, taip. Ir juoda jums labai prie… hm… veido tinka.

– Jo?.. Nu tiek to, paimsiu. Tik gražiai supakuokit.

Pagaliau ilgai laikus internetas parodė tokį temperatūros skaičių, kuris buvo tinkamas tai nusipirktai baltai maikei be rankovių iš spintos išsitraukti. Mūsų herojus dar ryte grįžo iš jau minėtos patalpos, pasitepė pažastis antiperspirantu, apsivilko baltą maikę, pasižiūrėjo į veidrodį ir išėjo į miestą. Ėjo savo kreivos nosies tiesumu pagrindine miesto gatve, į nieką nesižvalgydamas, nieko nematydamas, tiesus kaip styga, rimtas ir užsimąstęs, lyg Kanto kategorinį imperatyvą krimsdamas**… Pagaliau parstypino namo, vėl pažiūrėjo į veidrodį, nusivilko priprakaituotą maikę ir pirmą kartą nusišypsojo. Jis buvo laimingas, nes šiandien išsipildė jo didelė, sena, ilgai puoselėta svajonė…

Taigi, ne be reikalo knygynuose matomiausiose ir garbingiausiose vietose padėtose knygose rašoma, kad siek savo ir pasieksi. Mūsų pasakojimo herojus – gyvas pavyzdys. Arba kad sekasi tik uoliausiesiems ir stipriausiesiems. Aukso žodžiai. Galima užsirašyti ant kaktos. Arba išsitatuiruoti ant bicepso.

* Autorius, kitaip nei pasakotojas, puikiai žino, kad šį drabužėlį reikia vadinti marškinėliais, bet nenori iškraipyti tikrovės ir autentiškos kalbos.

** Palyginimas – tikrai ne apsakymo herojaus.