Krikščionybė vaikams, piratavimas mergaitėms

Knygų mugėj pirkau tris naujas vaikiškas knygas – ne vien iš abstraktaus intereso, bet ir iš asmeninio neįgalumo rašyti vaikams. Be to, netikiu programomis, skatinančiomis vaikų literatūros suklestėjimą, tad norisi patikrinti, ar Kultūros ministerijos užmojai turės bent jau kur įsivažiuoti. Nebuvo jokio specialaus ar padidinto rėmimo, o Vytautė Žilinskaitė ėmė ir parašė savo nuostabųjį „Robotą ir peteliškę“. Arba, arčiau šių dienų, – Gendrutis Morkūnas ir jo „Grįžimo istorija“, be projektų pagalbos bandžiusi keisti vaiko pasaulėvaizdį. Tačiau toks netikėjimas neturėtų virsti išankstine nuostata. Taigi, pirkau ir perskaičiau.

Neringa Dangvydė, „Gintarinė širdis“ (Edukologija, 2013). Niekad neabejojau, kad Neringa galėtų rašyti vaikams. Atvirai kalbant, tikėjausi iš jos kažko panašaus į Andriaus Tapino „Vilko valandą“. Sąmoningas pastišas (anotacijoje teigiama, kad skaitytojas turėtų atpažinti romantizmo pasakininkų motyvus), bet parašyta literatūriškai nepriekaištingai; imituojama klasikinės pasakos tradicija, tik siužetas modifikuojamas atsižvelgiant į aktyvistų spaudimą (kaip tik tuo spaudimu ir aiškinčiau kai kuriuos matomus autorės biografijos momentus; tačiau čia ne apie tai). Kažkas knygelėje ne taip: per saldu, skaitant susidaro įspūdis, kad tai – didaktika suaugusiesiems. Pavyzdžiui, visiškai neįtikina perdėm laimingos atomazgos; nekonfliktiški santykiai su taboro vaikais, staigus ir nemotyvuotas „atsivertimas“ iš patyčių ir kt. Socialiai aktualus evangelijos, adaptuotos vaikams, invariantas, ir tiek. Siužetų modifikacijos neoriginalios, nes juk pasakos apie princų tuoktuves jau gerokai nudrengtos Skandinavijoje ir net čia neblogai žinomos. Vadinasi, knyga gimė iš poreikio užpildyti tam tikrą socialinę nišą, bet ne iš troškimo ką nors esminga pasakyti. Tikėjausi, kad vojažai į psichoanalizę bus su subtilesne simbolika, nors tikiu, kad tą padaryti sunku. Išėjo šiokios tokios terapinės pasakos netradicinėms šeimoms. Feisbuke jau teko nugirsti, esą „knyga nepatogi tiems, kurie mąsto stereotipais, ypač Lietuvoje“. Kažko nesu girdėjusi apie tyrimus, kas labiau mąsto (ir kalba) stereotipais – beveidžiai statistiniai piliečiai ar vidutinio intelektinio pajėgumo aktyvistų kolonada. Kitaip sakant, vėl turbūt lipama ant grėblio. Lyg tyčia tuo pat metu skaičiau dar vieną, anksčiau įsigytą knygą vaikams – Christine Nöstlinger „Nykštuką galvoje“ (vertė Rūta Jonynaitė; Nieko rimto, 2012). Kokia nuostabi knyga! Ir turbūt apie labai panašius dalykus, tik be didaktikos ir su kvatoti verčiančiu humoru.

Laima Vaigė, „Vaivorykštė, Eolo jūros piratė“ (Edukologija, 2013). Ganėtinai nuobodi, su pusėtinomis fantazijomis, tačiau be joms įmanomo estetinio turinio. Galėtų turėti paantraštę „Piratavimas mergaitėms“: suprantama, tai ydinga pozicija, bet knygelėje moterų emancipacijos idėja bandoma suderinti su pozityviuoju mąstymu. O tai automatiškas disonansas. Labai gražios akvarelinės Martos Žuravskajos iliustracijos, į kurias žiūrint būtų galima redaguoti tekstą toliau. Šiaip jau nesu prieš įvairiai transformuojamus deminutyvus, taip pat ir infantilizuotus vardus, kol jie vartojami intymioje, asmeninėje erdvėje. Bėda ta, kad kai tos visos -čiukės tampa viešos, produktas gali turėti komišką efektą ir persaldintos arbatos skonį. Nėra kaip tik to, ko paprastai tikiesi iš grožinės knygos – literatūros. Griaučių miestelio epizodas, matyt, nesąmoningai nusirašytas iš „Mažojo princo“ (ten, rodos, būta planetų su įvairiais nevykėliais). Vis dėlto esama šiokio tokio išradingumo, tik jis neištobulintas (gali būti, debiutantė ir pati nebuvo tiksliai apsisprendusi, ką nori pasakyti). Esama beveik meniškų pasažų, tačiau jie ir lieka vienišos inkrustacijos nuotykių linijoje: jeigu projektas virstų komiksais, būtų absoliučiai puikus leidinys.

Laura Sintija Černiauskaitė, „Žiema, kai gimė Pašiauštaplunksnis“ (Tyto alba, 2014). Prieš tai aptartos autorės yra debiutantės, o Sintija – patyrusi rašytoja, iš kurios daugiau ir tikimasi. Literatūros čia, be abejo, yra kur kas daugiau, bet kadangi knygelė skiriama itin siauram amžiaus tarpsniui (viršelyje net nurodyta, kad „nuo 8 iki 12 metų“) ir galbūt stengiamasi neapsunkinti vaiko ilgu skaitymu, siužetas man taip pat pasirodė nepakankamai išplėtotas. Struktūros tokios pat eskiziškos kaip ir apysaką iliustruojantys Editos Suchockytės piešiniai. Tiesa, kai kurie epizodai turėtų stverti už širdies, bet kaip tik jie man atrodo patys pavojingiausi, nes manipuliuoja nuogomis emocijomis (jos, neslėpsiu, sukyla). Apskritai tuos sudėtingus etinius ir ontologinius klausimus (vaikų apleistumas, transcendentinio gyvenimo tikimybė) paauglių literatūroje baisiai sunku svarstyti be tam būdingo dramatizmo, kurį verta tikrinti ir tikrinti, ar tikrai jis nesukurstytas dirbtiniu būdu. Tenka pripažinti – techniškai parašyta gerai, su viliojančia intriga, tik skaitant norėjosi, kad knyga išsipūstų į bent dvigubai storesnę ir, tarkim, nuobodesnę, tačiau labiau užpildytą (trūko man „tūrio“ dialoguose apie Dievą, dėmesio Luknės charakteriui, tėvų menininkų „egoizmo“ pagrindimo). Bet, kaip jau minėjau, žanrą „jaunesniųjų paauglių knyga“ velniškai sunku atitikti ir bent jau formos požiūriu skaitiniui reikšti didesnes pretenzijas būtų nesąžininga.