Kas mums trukdo uždirbti? (III)
Šįsyk kviečiu atidžiau pažvelgti į save, savo vertės pajautimą ir savo požiūrį į darbe kuriamą pridėtinę vertę.
Neseniai psichoterapeutė Lina Vėželienė viename seminare pasidalino labai įdomia mintimi. Šiuolaikiniai psichoterapeutai teigia, kad savivertė – tai ne taip paprastai „pagydomas“ ar „sužlugdomas“ dalykas. Savivertė remiasi faktais.
Jei gebame rasti faktų, kodėl esame vertingi patys sau, arba jei gebame padaryti reikiamus žingsnius, kad tokių faktų būtų, savivertė mums padės, o ne trukdys. Taigi, savivertės negalime dirbtinai pripūsti lyg kokio gelbėjimosi rato, kai jau išties skęstame nepasitikėjime ir neviltyje. Tačiau ją lyg kokią džiūti pradėjusią gėlę visada galime palaistyti savo nuveiktais darbais. O jei laistysim nuolat, ji pradės krauti žiedus.
Čia užbėgsiu įvykiams už akių ir pasakysiu, kad rizikos „perlaistyti“ savivertę nėra. Savivertė – tai ne ego ir net ne savimeilė. Savivertė – tai sveikas savo vertingumo suvokimas, negalintis turėti jokios žalos nei darbui, nei santykiams (nebent tie santykiai labai destruktyvūs, o darbas – labai slegiantis: tokiu atveju auganti savivertė greičiausiai išardys tokius santykius ir privers mesti tokį darbą). Žmogus, kurio savivertė yra sveika, neieško būdų pasirodyti, nepučia krūtinės kaip kovinis gaidys prieš kitus. Jis žino, kad jo pasaulyje viskas gerai. Jam nereikia nieko žeminti ir nieko aukštinti, kad pasijustų geriau. Toks žmogus lygiai taip pat nesijaučia menkavertis, amžinai kaltas, visada ir visur prastesnis už kitus. Taip pat jis greičiausiai nedirba už grašius.
Kaip galima „palaistyti“ savivertę? Kai kurie autoriai rekomenduoja skirti sau kelias tylos minutes, atsisėsti vienumoje priešais baltą popieriaus lapą ir surašyti dešimt geriausių savo savybių. Charakterio, fizinių, išsiugdytų savybių. Atrodo sudėtinga? Tuomet pasiūlymas surašyti šimtą geriausių savybių ir vėliau vis pildyti šį sąrašą turėtų jau gerokai išgąsdinti? Tačiau iš savo patirties ir iš žmonių, su kuriais dirbu, patirties galiu pasakyti, kad šis pratimas išties daro mažus stebuklus. Ir tik tiems, kurie niekaip negali pamatyti nė vienos gražios savo savybės, pasakau: gerai, tuomet leiskite sau šią akimirką pamatyti save jus labiausiai mylinčio ir gerbiančio žmogaus akimis. Ir tada jie pradeda rašyti.
Toks paprastas, daug laiko (nesakau, kad ir pastangų) nereikalaujantis pratimas leidžia švelniai išplėsti akiratį, pažvelgti į save įvairesniais rakursais, pamatyti platesnį kontekstą, tvirčiau pajusti žemę po kojomis. Esame taip uoliai įpratę tyliau ar garsiau save kritikuoti, kad kartais pamirštame pasidžiaugti mažais ar net didesniais laimėjimais. Pastaruoju metu vis daugiau psichologinių leidinių atkreipia dėmesį į savikritikos žalą, sieja ją su apatija, depresija ir ta pačia žema saviverte. Tikrai nesiūlau stotis ant statinės ir kiaurą dieną save girti praeiviams, tačiau vien nustojus save peikti jau ima keistis ir mąstysena, ir laikysena, o drauge – kitaip dėliotis ima ir gyvenimiškos aplinkybės.
Nevertumo jausmas (dosniai penimas būtent savikritikos) – pavojingas dalykas. Kamuojami nevertumo jausmo, žmonės anksčiau ar vėliau ima žlugdyti sėkmingai besiklostančius santykius ar kitaip mėgina atsikratyti gerų dalykų „balasto“. Čia aš visada mėgstu papasakoti istoriją, kaip prieš krizę mano atlyginimas pirmą sykį pasiekė 4000 litų per mėnesį, tačiau kiekvieno mėnesio gale aš nuoširdžiai nebesukrapštydavau pinigų 43 autobuso bilietui. Nes, jausdamasi neverta uždirbamos algos, tą algą taip nuoširdžiai pradangindavau, kad dabar ir pačiai sunku patikėti. Ir tik vėliau tiek knygose, tiek mokymuose susidūriau su faktu, kad žmonės, kurie nesijaučia verti gaunamo atlyginimo, jo tiesiog atsikrato.
Jei jus kamuoja tas pats jausmas – kad esate neverti uždirbamų pinigų, – siūlau taip pat plačiau pažvelgti į tai, ką veikiate: kiek žmonių padarote laimingus, kokių pokyčių visuomenėje sukeliate, kokioms kitoms sritims ar žmonių grupėms jūsų darbas svarbus.
Štai po ano mano teksto „Šiaurės Atėnuose“ vienas nuo orumo net plyštantis jaunuolis ėmė rašinėti, kad esu kone prostitutė – jis, matot, dirba dorą darbą, krauna dėžes, o aš, parsidavėlė, rašau reklaminius tekstus. Didesnės gėdos jis ir įsivaizduoti negalįs. Tačiau bernužėlis pamiršo, jog dėžes krauna todėl, kad dėžėse esanti produkcija kažkam reikalinga. Greičiausiai ta produkcija turi ne tik šūkį, interneto svetainę, detalius aprašymus, bet ir strateginį planą, sudarytą atsižvelgiant į įmonės pozicionavimą. Suprantu, kad tobulame teisuolio pasaulyje reklamos nebūtų ir vaikinas sėkmingai galėtų nešioti tuščias dėžes. Deja, reklama egzistuoja. Ir ji ne tik skatina pirkti. Kiekvieną sykį kuriant plakatą ar TV klipą kuriamos laikinos darbo vietos, daugybė žmonių gauna atlyginimus ir juos sugrąžina į bendrą cirkuliacijos ratą, pirkdami batus vaikams, vaistus tėvams ir knygas mylimiesiems. Toks tas gyvenimas – jis labai retai būna tik juodas ar baltas.
Bet kuri meno ar kultūros sritis taip pat lyg susisiekiantys indai sąveikauja su likusia šalies dalimi. Jei kada nors sugalvočiau siūlyti rankraštį leidyklai, galvodama apie savo honorarą galvočiau ne tik apie visus metus, kuriuos mokiausi ir tobulėjau, kad parašyčiau tą knygą. Drauge pagalvočiau apie žmones, kurie skaitys knygą, apie bibliotekas, apie lietuvių kalbos mokytojas, kurios kviesis mane į gimnazijas, kad įkvėptų gimnazistus mokytis lietuvių kalbos, ir apie mergaites, kurios skaitovų konkursams mano tekstus mokosi jau kelerius metus.
Nes savo darbą dažniausiai nuvertiname tuomet, kai vertiname jį vakuume, be gyvenimiško konteksto.
