Fobija

Aš neturiu automobilio ir išvis neturiu vairuotojo pažymėjimo ir tai man nesukeldavo jokių problemų. Man visiškai užtekdavo viešojo transporto, kad ir kur prireiktų, galėdavau nuvykti autobusu ar troleibusu. Jei prireikdavo nuvykti į kitą miestą, puikiausiai nuveždavo traukinys, jei į kitą šalį – pirmyn lėktuvu. O nevairuoju, nes neišlaikiau vairavimo egzamino, o vairavimo egzamino neišlaikiau, nes apskritai bijau vairuoti. Per vairavimo pamokas man tirtėjo keliai, neklausė rankos, į galvą lindo baisiausios mintys, vairavimo instruktorius vis graibstė vairą, šaukė ant manęs ir spaudė stabdžių pedalą.

O tos baisios mintys mano galvon pradėjo lįsti dar prieš pradedant laikyti vairavimo egzaminus. Jos nedavė ramybės po eismo įvykių, kuriuos teko užfiksuoti savomis tinklainėmis. Pirmas sukrėtimas įvyko, kai važiavau autobusu, sėdėjau prie pat lango ir, mano nelaimei, o svarbiausia – to vargšo senuko, gatvę bandžiusio perbėgti neleistinoje vietoje, nelaimei, išvydau, kaip  jį nuo asfalto paviršiaus nušveitė furgonas. Nuo smūgio senuko skrybėlė pakilo į orą, o batai nusimovę nuo kojų nulėkė į skirtingas puses. Autobuso vairuotojas visu garsu paleido rusiškų keiksmažodžių tiradą. Keleiviai klijavo savo nosis prie langų, kad galėtų išvysti sudribusį negyvėlį. Štai kokioje siaubingoje padėtyje gali atsidurti vairuotojas. Nė pats nežinai, iš kur gali išdygti koks nutrūktgalvis – nė nespėsi susigaudyti, o jau būsi pasiuntęs aną į kitą pasaulį. Aš visai nenoriu ką nors pasiųsti anapusybėn.

Kitą kartą tiesiog išlindau pro langą parūkyti, mano mažame butuke nebuvo balkono, tad rūkiau iškišęs galvą pro langą, stebėjau gatve važiuojančias mašinas, pirmyn atgal marširuojančius žmones ir staiga sucypė automobilio padangos, pasigirdo smūgis. Ore subangavo spalvotos kuprinaitės ir ant perėjos klestelėjo du vaikiški kūneliai. Ir tie vaikai ėjo per perėją! Net tai negelbėja. Vairuotojas galbūt buvo išsiblaškęs, neišgėręs rytinės kavos ir normaliai neišsibudinęs, galbūt atsipalaidavęs kalbėjo telefonu, o gal jį kankino pagirios arba kamavo nemiga ir jis buvo visai neišsimiegojęs. Bet juk ir mane kartais kankina nemiga, ir aš kartais būnu išsiblaškęs! Ir po šitų mirties pjesių, suvaidintų man prieš pat nosį, vairavimas tapo atgrasiu užsiėmimu ir kaskart sėsdamas prie vairo matydavau skrybėles, lekiančias į orą, kuprines, atsimušančias į buferį, o instruktorius vis šaukdavo ir šaukdavo. Ir galiausiai nusprendžiau: velniop, nevairuosiu. Marcas Bolanas taip pat nevairavo automobilio bijodamas ankstyvos mirties ir tai jam nesutrukdė tapti roko žvaigžde. Tačiau, ironiška, jis mirė būtent autoavarijoje, nors pats ir nesėdėjo prie vairo.

O dar jei pažiūrėdavau vakarines žinias… Štai ir dabar buvau įsijungęs žinias, prasidėjo kriminalinės naujienos ir išgirdau: „Šeštadienio vakarą Vilniaus rajone, Raudondvaryje, netoli kelio Vilnius–Švenčionys, susidūrė automobiliai „Audi 323“ ir „Volkswagen Golf“. „Audi“ vairuotojas žuvo iškart.“ Ekrane matau mašinas, pavirtusias į metalo laužą, kraują, artimųjų ašaras. Ir visai nebūtina sėsti prie vairo išgėrusiam, kad įsiveltum į tokias mirties ir skausmo, tiek fizinio, tiek dvasinio, pinkles. Pasak statistikos, kelyje per metus pasaulyje žūsta net milijonas ir du šimtai tūkstančių žmonių, sužeistų būna apie penkiasdešimt milijonų. Ir tik per paprasčiausią atsitiktinumą, akimirkos žaismą gali tapti vienetu tokioje statistikoje.

Tiesą sakant, su laiku visai nustojau naudotis automobilių teikiamu patogumu. Jei koks draugas pasiūlydavo pavėžėti, atsisakydavau. Aš eisiu pėsčias, man patinka pasivaikščioti, pareikšdavau. Jei su draugais vasarą ketindavome keliauti kur nors į gamtą, prie ežero ar prie jūros, apsimesdavau, kad iki vakaro turiu darbų, ir prie jų prisidėdavau vėliau atvykęs autobusu arba, dažniausiai, neatvykdavau visai. Nes, dar atviriau sakant, šiuo metu nevažinėju nei autobusais, nei traukiniais, nei troleibusais, o ir lėktuvais nebeskraidau. Juk traukiniai kartais nurieda nuo bėgių, autobusus į šalikelės griovius nusuka neadekvatūs vairuotojai, lėktuvų varikliai gęsta ir nusitempia visus keleivius myriop. Per didelė galimybė žūti, gerokai per didelė. Taigi į keliones po užsienį visai numojau ranka, yra ir įdomesnių dalykų nei bastytis svetur. Nes springti krauju metalo nuolaužoms subadžius krūtinę, būti sutraiškytam kaip graikinio riešuto kevalui riešutų traiškiklyje – ne, tai ne man. O dar baisiau negu žūti yra likti invalidu, netekti kojų, rankų, apakti ar būti sukaustytam paralyžiaus. Juk tai siaubinga.

Taigi dabar visur vaikštau pėsčias. Net į darbą ir atgal, nors ir užtrunku apie pusantros valandos. Jei savaitgalį einu pasėdėti į kokį bariuką, pėdinu ten savom kojom, atgal taip pat. Nors neseniai visai nustojau vaikščioti į barus, nes ten užsibūdavau iki vėlaus vakaro, iki tol, kol sutemdavo, o tamsiu paros metu nusikaltimų skaičius kur kas didesnis. Aš visai nenoriu, kad mane už kelis grašius ir mobilųjį telefoną papjautų koks nors lunatikas. Kaip tik užvakar per vakarines žinias rodė, kaip paryčiais kažkoks paklaikęs asmuo mirtinai peiliu subadė iš baro einantį jaunuolį ir iš jo net nieko nepavogė, visi pinigai ir telefonas buvo nepaliesti. Peiliu suvarpė visą veidą, krūtinę šiaip sau, psichozės ar kraugeriškos vaizduotės vedamas. Aš turiu lakią fantaziją, o ir šiaip pastebėjau, kad esu kiek jautresnis nei dauguma žmonių ir pagalvojus apie tokius įvykius ne tik per nugarą ir viršugalvį nubėga šiurpai, bet ir viduriuose sukutena, lyg ten skruzdėlės statytų skruzdėlyną. Išvis, kai gerai pagalvoji, naktį gali nutikti bet kas, negali žinoti, kada koks Čikatila užklups tave, pritalžys, nupjaus spenelius ir susivėręs ant virvutės pasikabins po kaklu kaip trofėjų.

Geriau ramiai sėdėti namie. Neseniai persikrausčiau į kitą butą, arčiau darbo, kad vaikščioti reikėtų mažiau. Gyvenamąją vietą rinkausi skrupulingai, svarbiausi kriterijai buvo, kad butas nebūtų pirmame aukšte ir kad durys būtų šarvuotos, su galinga spyna. Naujas mano būstas yra devynaukščiame name, čia kažkada buvo policijos bendrabutis, visi butai vieno kambario. Bėda tik ta, kad laiptinė šiek tiek apšnerkšta, joje įsigėręs šlapimo tvaikas, o kai kurie kaimynai pasirodė gana įtartini. Pastaruoju metu svarstau apie šaunamojo ginklo įsigijimą, nes ir rajonas, deja, nėra pats saugiausias. Tokiose vietose, statistikos duomenimis, nusikaltimų įvyksta ir dieną.

Žiemą atsirado šiek tiek keblumų, temsta visai anksti ir po darbo iš karto reikia skubėti namo. Visai nelieka laiko draugams ar pasimatymams su merginomis, ypač tomis dienomis, kai dar tenka užsukti ir į parduotuvę. Dėl to jaučiuosi šiek tiek vienišas, nes, be bendradarbių, daugiau su niekuo nebendrauju. Pradėjau žaisti kompiuterinius žaidimus. Taip pat pradėjau dažniau žiūrėti pornografiją. Nors taip buvo dar praėjusį mėnesį, kol žiniasklaida paskelbė, kad mano šalis pirmauja pagal sekamų gyventojų skaičių Europos Sąjungoje. Per metus yra sekami apie šimtas tūkstančių žmonių. Gal aš vienas iš jų? Iš karto atsisakiau telefono. Internetu naudojuosi taip pat atsargiai. Nežinau, ar žmonės būna stebimi iš išorės, bet mano tamsios užuolaidos visada užtrauktos. Dėl visa ko. Beje, vieną vakarą betyrinėdamas statistiką aptikau keistą faktą, jog galimybė, kad nusižudysi, yra penkis kartus didesnė, nei kad tave nužudys. Mane tai kiek suglumino.