Eilės

bruno k. öijeriui

I

Hey angele, aš parodysiu tau vietą, kur negalioja įstatymai,

kur dunkso niekam nežinomos kalvos,

jose ganosi naktinės plaštakės;

ten galima nusimest drabužius ir išsimaudyt

vienam kito šaltiniuose

 

II

Hey angele, kai pasauliui bus galas,

kai žemynus apsems vanduo, mes, vieninteliai

likę gyvi, plūduriuosim medinėj valtelėj

visiškoje tyloje; tada išgirsi savo širdį,

plakančią mano krūtinėje

 

III

Hey angele, aš pasisiūsiu vestuvinę suknelę

iš tavo blakstienų ir pastatysiu mums miestą

medaus mėnesiui iš lavos, kuri plūsta iš tavo burnos,

kai bučiuojamės

 

IV

Hey angele, mano palėpėje yra teleskopas,

pro kurį kartais stebėdavau vilkus ir tigrus,

ir pasakų veikėjus, ir žvaigždynus;

kol skersvėjis nukreipė teleskopą į tavo langą,

ir aš pamačiau tavo liepsnojantį čiužinį, ant kurio

panorau sudegti

 

V

Hey angele, prisimeni, mano sapnus užpuolė vilkai,

sudaužė porcelianines mano lakštingalas,

kurių giesme prausdavau tavo akis

ir tave žadindavau; angele, tu apjuosei

mano sapnus siena

iš jų dantų

 

VI

Hey angele, kai tu užmiegi pravira burna,

joje pasirodo langas, apaugęs voratinkliais,

į pasaulius, kuriuos mudu kažkada sutvėrėm,

tačiau užmiršom; aš nedrįstu pažiūrėti pro jį,

tik leidžiu iš ten besiveržiančiam skersvėjui

džiovint mano plaukus

 

VII

Hey angele, aš sukūriau sodą, kuriame yra tunelis,

paskendęs rūke ir šešėliuose;

ten, kur jis baigiasi – ežeras,

maitinamas kalnų upeliukų;

pasivaikščiokim po tą sodą -

mano kūnas sukurtas dviem