tu tik kosčioji pilkų daugiabučių žiedadulkėmis,
kol pagaliau visu gražumu atsiverčia magiškų paistalų
sąvartynai, apgenėtų praeivių kolonos atsigręžia,
klausosi klausosi klausosi, ir tada balso stygos išsprogsta
dar negirdėtais registrais ir daros baisu rodyt savo
eilėraščius, pilnus transporto kamščių liūdesio, kurio net pats
negali perkąst ligi galo, vis išsprūsta dantimis užkabinti
varpeliai – stringančio metalo žviegimas pripildytas šlykščių
Akropolio paveikslėlių, eskalatoriais kylančių antikinių
folijos skafandrų, savimi patenkintos praeities, kuri sako
vai tai tai ir šiepia vandens automatų kiaurymes, ir tada
susergi, lyg tektų vaikščiot įsivarius po šonkauliais durtuvą,
ir pasaulis nebepramuša tavo dūšios botokso, nes perrašyti
taip, kad skaudėtų, yra kuo tikriausias žydėjimas sąnariuos.
mūsų komunalinės naktys
- Ryto Jurgelio nuotrauka
telpa degtukų dėžutėje,
ir nuplikomos prietemos lėtai traukias
atgal į save,
į mažiausią latviškos sieros galvutę,
į pragulų pilną dangų,
paslapčiom kurstomą inspiracijų trūkumu,
po juo renkas vis daugiau nebylių,
vos juntamų sukvailėjimo atspalvių,
gausėja žolės, kertančios kiaurai
šimtamečių namų smilkinius,
banalybių, kuriose teko trumpai pabuvot
ir užaugti, stebint, kaip snaigės pramuša
vis labiau pingančios žemės skalpą
ir kartu su krauju ir mėsa, ir kaulų nuoplaišom
geriasi į miesto panages,
į vaikus, žaidžiančius
giliausių akiduobių epicentruose.
visai netoli tos vietos,
kur priėmiau pirmą komuniją,
bet nieko nepriėmiau į širdį,
ten, kur mudu laukėm,
kol kas nors išardys spirito fabriką
ir galėsim išlandžiot griuvėsius,
ten, toje vietoje, aš paliečiau
atminties skruostą ir šokau atgal
netikėdamas tuo, ką pamačiau:
šimtai bekvapių būtybių
skobė moliūgų galvas,
visai negailėdamos spendė pelėkautus,
kad įkliūtų koks nors
paryčiais šmirinėjantis tėvas,
toks, kurį dar gali
lengva ranka nugalabyti.
visos dienos atrodė kaip perkaitęs
senis, pro kurio langą lipau, nes užmigo
kepdamas mėsą, pilna galva dūmų,
buvo toks laikas, kai turėjo ateiti ilga
ir sunki žiema, bet degė visa kas
raudonai, ir iš kitos pusės rakindamas
duris pamačiau, kaip motina neša malkas
iš viešpaties biržos, kojoms sutežus,
koks gražus žodis – sutežus, stogai
patys sau ritinėjosi palei Volgos karkasą.
kalsiu medinę burną prie durų,
iš obels darytą,
davusią drungną vaisių,
taip ilgai tavęs nemačiau, – sakys man tėvas,
o aš gulėsiu ant kalnelio
prie ką tik dažytų lentų –
krūvos, tvarkingai išdėliotos,
ir bijosiu kalbėti,
bet dvaselės už mane atsakys
per tą tirštą miestų pilkumą,
žemus vijokliais apsuptus langus,
pro kuriuos pamačiau,
pirmąkart išties pamačiau
laisvai vaikštinėjančius žvėris,
žaliuojančios žolės stiebelius,
keliančius galvas,
ir savo akis baltas baltas
kaip sniegas iš TV ekrano,
kurio tada dar negalėjau suprasti,
bet įsileidau vidun
ir po to jau nustojau kvėpuoti,
visai nebebuvo svarbu
visa tai, kas išsiskleidžia, švyti,
gal skambėjo per daug balsų,
prikalbėjimų, norų pagelbėt,
begalinės jėgos stumtis į priekį,
turbūt todėl taip ir nesugebėjau
iki galo perprast, iš kur į mane
pūs vėjas kitą viduržiemį.
dabar jau eikim namo,
kur vaizdingas maršrutas
išskysta ir nebelieka žodžių,
prasmės nebelieka, kartojasi,
kartoju, kad nesuprantu, kur
namai ir obelys dingsta,
obuoliai, kurių nevalgydavau,
buvo neskanūs, neskanu buvo
gyvent šitaip kapojant gyvenimą,
tave užpilant žemėm kaip šunį,
apie kurį man tada pamelavo,
bet girdėjau sėdėdamas suole,
kaip skrenda bitės, gal širšės į avilį,
kulkos skrenda ir įsikimba į kailį,
atlapus jo, o tada jau ateina žiema
ir už stiklo iškrinta
geltona, geltona, geltona.
