Žanas Polis Sartras

Sartras, sakoma, visur ieškodavęs prasmės. O kad būtų efektyviau, jo akys žiūrėdavusios į skirtingas puses tuo pat metu. Filosofijos istorikai spekuliuoja, kad tai tik dėl to Sartras išvengęs fenomenologijos.

Karjeros pradžioje Sartras tos prasmės, sopulingai dūsaudamas ir vartaliodamas veizolus, ieškodavo visur: po lova ir lovoj, naršydamas po žmonos stalčius, virtuvėj tarškindamas puodų dangčiais, amerikiečio draugo Kito akyse. Sartras sriūbaudavo naktimis sukepusiom lūpom net per sapnus kliedėdamas: „Prasmės, prasmės“, kol Simonai trūko kantrybė. Simona iškėlė jam sceną (tai yra kietai suspaustą feministės kumštį) ir išrėžė: „Tu, vakarieti baltaodi heteroseksualus vyre, esi pripratęs, kad viskas tau duota gatava. Gana. Užuot laukęs, kol kas nors tau tą prasmę atneš ant auksinės lėkštutės, pasidaryk aną pats!“

Ir čia Žanui Poliui, baltaodžiui etc. vyrui, staiga kvoštelėjo. Ir Žanas Polis, žinoma, viską racionalizavo ir prisiėmė nuopelnus: „Prasmės iš tikrųjų nėra, ne tai kad aš jos neradau. Kad aš jos neradau, abiem akim žiūrėdamas į skirtingas puses, kaip tik ir įrodo, jogei jos nėra! Aną reikia susikurti!“ Taip Sartras atgavo orumą ir pradėjo megzti.