Vidurnakčio sniego
Sėdėjau ir apsimečiau, kad lūkuriuoju atnešamo patiekalo, su ilgesiu prisimindamas dienas, kai sirgau. Sirgau baisiai: rachitu, artritu, sloga, varvančia nosimi, varvančiomis rankomis, ausų užkimštumu, inteligencijos nepakankamumu, triperiu, gonorėja ir lengva varvančio sifilio forma, o dar, kas be ko, buvau apolitiškas bedievis. Gydytojai šypsodavosi į nuskustą ūsą ir ramindavo mane, kad pasveiksiu. Nė vienas jų tuo netikėjo, ir net aš pats tuo netikėjau, bet, kaip sakė jie, tai galėjo būti šalutinis poveikis vaistų sėklatakių karštinei švelninti. Ir vis dėlto aš pasveikau. Tai supratau vieną rytą, kai vos pabudus neėmė laužyti kaulų. Taip kartais nutikdavo, ir tas kelias minutes aš panirdavau į palaimingą ramybę. Tą rytą kaulų nelaužė, ir aš jaučiausi ramus, tačiau toli gražu ne palaimingas. Palaimingumui pasiekti tikriausiai reikėjo palaiminimo, jei ne kunigo, tai bent jau vudu terapeuto. Pragulėjau lovoje iki pat vidudienio, laukdamas, kol akmuo šaus iš inksto ar kepenys pavirs gličiu paštetu. Tačiau nieko neįvyko. Tada pagaliau suvokiau, kad aš pasveikau, ir pajutau tokią baimę, kokios dar niekada nejaučiau, ir taip silpnai ir nežymiai, kaip nebuvau jautęs nė vienos iš menkesnių baimių, kamavusių mane iki tol. Daug mieliau tada būčiau bijojęs asteroido ar garstyčių dujų bombos, bet fikcija palūžo realybės gniaužtuose.
Puikiai prisimenu skambutį gydytojui. Buvo daugmaž pusvalandis iki pirmos valandos, ir aš nekantriai trypčiojau su rageliu rankoje, nenorėdamas įsivelti į nenumaldomai artėjantį nesibaigiančių valandų ciklą, tik ne toks sveikas, koks tada buvau. Telefono signalas kaukia ir nurimsta, ir vėl ima kaukti. Ligoninės priimamajame visi geria kavą ir šnekučiuojasi, kokia nelaimė būtų, jei kas nors pasimirtų šeštame aukšte, nes sugedo liftas.
Man atneša lėkštę ir stalo įrankius, aš nenorom atsitokėju. Užsisakiau sraigių, keptų grietinėlėje, su česnako gabalėliais, išdėstytais proporcingai padavėjos užpakalio akupunktūros taškams. Kitaip sakant, tarp sraigių, lėkštės viduryje, pūpsojo vienas didelis neluptas česnakas. Padėkoju ir nusišypsau, užmesdamas žvilgsnį į patarnautojos akis. Šiose atsispindi laikrodžio ciferblatas, kavinė uždaroma už pusvalandžio, vyriausiojo virėjo kepurė tikriausiai jau kabo ant pakabos ir aplink virykles sukasi tie patys veidai kaip ir apie staliukus. Užsisakau dar ir „Kruvinąją Merę“. Padavėja linkteli ir nutipena šalin. Jos žingsnis nebetvirtas, įtariu kažkokį nepakankamumą, bet negaliu pasakyti nieko konkrečiau, nesu medikas ir juolab ne mediumas ar pensininkas meteorologas.
Pakeliu akis į staliuką kitame kavinės gale. Ten sėdinti jauna porelė vis dar šnekučiuojasi ir siurbčioja ataušusią arbatą. Jie kalba apie filmus ir muziką ir nepermaldaujamai artėjantį išsilavinimą, primityviai perfrazuodami pusiau primirštus atbukusių jutimo organų signalus ir eilutes iš populiaraus politiškai korektiško naujienų portalo. Kol kas dar nieko įdomaus. Bet kavinė uždaroma už pusvalandžio, neilgai jau beliko laukti. Šakute persmeigiu vieną sraigę, plienas veria pilką mėsą, įsidedu ją į burną, plienas tėra chromuotas aliuminis. Glitaus grybo skonis įstringa tarpdančiuose, bet vis dėlto tai mėsa. Anksčiau, kai dar buvau sergantis, dažnai užsisakydavau mėsos su grybais. Bet dabar man toks patiekalas tesuteikia vangios tekstūros pojūtį po liežuviu, kurį galėčiau gauti kad ir kramtydamas kartoninę dėžę ar popierinę spaudą. Įsikišu burnon dar vieną sraigę. Grybas, lėtai šliaužiantis viena luoša koja, plika mėsa po ornamentuota kriaukle. Bet ši menka saviapgaulė vis dar veikia. Padavėja atneša mano „Kruvinąją Merę“, aš vėl nusišypsau. Vis dėlto jai, matyt, ne nepakankamumas, o koks nors odos sukietėjimas ties nerviniais mazgais, masinis dermatologinis muzikanto atlikėjo sindromas. Nusprendžiu tai pamatęs jos liežuvį, kurio judesiai tokie pat delikatūs kaip pelkėje įstrigusio dramblio kojų.
Gurkšteliu tiršto pomidorų marmalo. Negaliu pakęsti jų skonio ir geriu tai vien tik palaikydamas visuotinį iškrypimą vadinti pomidorus vaisiais. Mintimis vėl grįžtu prie skambučio gydytojui. Kai kavos tirščiai pagaliau prilipo prie puodelio dugno, buvo telikę penkiolika minučių iki pirmos valandos. Kaukimas ragelyje nustojo, ir išgirdau apipelijusį moterišką balsą. Bandžiau paaiškinti, kad pasveikau ir man kuo greičiau reikia gydytojo. Bet per protezų kaukšėjimą teišgirdau pasiūlymą prasitęsti nedarbingumo ir nužmogėjimo biuletenius. Tebuvo likę dešimt minučių iki valandos pradžios, ir aš kone puoliau į isteriją: „Atsiųskite man gydytoją! Kad ir veterinarą, kad ir veterinarą studentą, kad ir penktoką, laimėjusį savo mokyklos biologijos olimpiadą, atsiųskite man ką nors!“ Tačiau man tik atkirto, kad pas sveikus niekas nevažinėja, ir tikrai ne mano rajone, nes dabar buvo sugedęs greitosios automobilis, skirtas tai miesto daliai, o troleibuse neštuvams reikia pažymėti atskirą talonėlį: keturis – jei ant jų kas nors guli, šešis – jei guli dviese. Pradėjau maldauti, kad bent duotų su kuo nors pasikalbėti. Galiausiai mane sujungė su urologijos kabinetu.
Pajutau spaudimą pilvo apačioje ir sekundę beveik apsidžiaugiau grįžusiu apendiksu, tačiau greitai prisiminiau, kad jis buvo seniai išpjautas, išmestas į krūmynus ir nušliaužęs. Visos tolesnės transplantacijos operacijos buvo nesėkmingos, kaip ir ilgos paieškos miškuose pačiame grybavimo sezono įkarštyje. Kas nors tikriausiai buvo supainiojęs mano kirmėlinę ataugą su sraige. Atsistojau nuo savo staliuko ir nužingsniavau į tualetą. Šlapimas buvo gelsvas ir nė žymės to tiršto sumaltų pomidorų raudonio. Kad ir ką į save pildavau, visada lauk išeidavo tas pats drumzlinas geltonis. Sugrįžau prie savo staliuko. Reikėjo pabaigti ataušusias sraiges ir raudoną marmalą, kad ir koks jis buvo šlykštus. Guodė tik mintis apie toje tyrėje paslėptą krištolo skaidrumo gyvenimo nuodą-priešnuodį gyvenimui. Prie staliuko kitame salės gale jau seko per savaitę sukauptos citatos, ir abi poros akių mėtėsi tarp įsivaizduojamų užrašų knygelių bei laikrodžio ciferblato. Kavinė tuoj bus uždaryta, tai džiugino juos, juos džiugino, kad jie nesuprato vienas kito džiaugsmo tomis minutėmis. Galiausiai jaunoji porelė pakilo nuo staliuko, apsivilko paltus ir išėjo pro duris. Susipyliau į gerklę „Merės“ likučius ir nužingsniavau jiems iš paskos, palikdamas lėkštėje ant stalo pūpsantį neluptą česnaką. Tebuvo likusios vos penkios minutės iki uždarymo.
Atvėrus duris šaltas oras plūstelėjo man į veidą, daugybe smulkių smeigtukų baksnodamas odą. Nužingsniavau šaligatviu, per daug neatsilikdamas nuo jaunosios porelės. Jie ėjo tylėdami, susikišę rankas į kišenes kažką maigė, tarsi ieškojo, ką dar pasakyti. Oras šį vakarą buvo jiems nepalankus – nei lijo, nei snigo, nei buvo pernelyg šalta, pūtė lengvas vėjelis – atrodė, kad gamta tiesiog stengiasi būti nepastebėta, užkirsdama kelią bet kokiam komentarui nepaprastai ramia vidutinybe. Netikėta kruša būtų buvęs tikras džiaugsmas jiems, o uraganas – svajonių išsipildymas. Bet buvo intensyviai ir primygtinai tyku. Visų trijų žingsniai nevalingai tapo sinchroniški, palikdami ritmingus tylos tarpus. Šiuose tarpuose girdėjau savo kvėpavimą.
Ragelyje sušvokštė mediko plaučius paliekantis oras. Iškart atpažinau tą garsą ir vos nesuklykiau iš džiaugsmo. Medikai kvėpavo kitaip, jie žinojo, kaip organizmas turi veikti, buvo skaitę apie tai daug vadovėlių ir stebėję tai formaline pamerktų lavonų žvilgsniuose. Kiekvieną vakarą medikas prisėda kelioms valandoms lotoso poza ir normuoja druskas savo šlapime mikrogramų ir milimolių tikslumu, prieš standartizuodamas kraujo spaudimą naktiniam režimui. Medikai kvėpuoja valingai, netgi preciziškai, dirbantys valstybinėse klinikose kartais ir su ironijos gaidele, milisekundiniu nuokrypiu kas ketvirtą įkvėpimą. Tikrieji daktarai, turintys du daktaro laipsnius – mokslinį siuvėjo ir liaudišką mėsininko. Medikui nespėjus tarti nė žodžio, aš numetu ragelį. Puikiai tai prisimenu. Bet negaliu iki galo prisiminti, kodėl. Galbūt išsigandau, kad prakalbės uropsichologas ar jo asistentas nihilistinei akupunktūrai.
Tada pradėjo snigti, kaip tik vidurnaktį. Riebios gličios snaigės pabiro iš dangaus ir palietusios asfaltą virsdavo riebiomis gličiomis sraigėmis, traškančiomis ir trykštančiomis po kojomis. Priešais mane žingsniuojantis vaikinas išsitraukė iš kišenės vilnonę kepurę ir užsimaukšlino ant tuščiavidurės galvos.
– O, koks tu praktiškas, – apsivertė drėgnas merginos liežuvis.
Ir tada aš prapliupau kvatotis pilnais sumaigytų sraigių tarpdančiais. Mesdamas ragelį aš baigiau muzikanto atlikėjo vaidmenį, demonstratyviai atsisakiau dainuoti sifilio sonatas traukulių triolėmis, štai kodėl aš tai padariau. Man nebereikėjo nei kunigų, nei siuvėjų, aš pamačiau juos be drumsto formalino priedangos, neiškreiptus mėgintuvėlio stiklo. Porelė atsisuko ir dėbtelėjo į mane, aš nenustojau juoktis, bet nenustojau ir eiti. Tačiau jų jau nebesekiau.
Daugiau į polikliniką nebeskambinau.
