Skolų knygelė f generacijai (8)

Kovo 2  d.

1899  m.  gimė  Juozas Paukštelis, rašytojas, dramaturgas, vertėjas (m.  1981).

J. Paukštelio trilogiją skaityti, turbūt kaip ir visi, ėmiau vaikystėje, pažiūrėjusi filmą „Čia mūsų namai“ (rež. S. Vosylius, 1984). Anuomet pramogos buvo skurdokos, teksto ir ekranizacijos lyginimas egzistavo kaip viena iš jų. Elenos Bukelienės monografijoje „Juozas Paukštelis“ (1985) rašoma, kad labiausiai vykęs yra gobšuolės Morkuvienės charakteris, bet man simpatiškiausia veikėja, be abejo, Rožytė, nelaimingai įsimylėjusi Valentą. Nelabai įtikinamas tik jos „išprotėjimas“, bet irgi savaip žavingas.

1939  m.  mirė  poetas Oskaras Milašius, rašęs  prancūziškai (g.  1877).

O. Milašius (nuostabiausiai perkurtas Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskare“), frazės „Šiaurės Atėnai“ autorius, kadaise pranašavo taip:  „Lietuvą pasiglemš vandenys, jeigu čia bus įsigalėję šėtoniški nusikaltimai. Tauta žudys negimusius kūdikius. Beveik visų namų slenksčiai bus paženklinti krauju. Nedaug kas liks išgelbėtas. Jeigu tauta laiku nedarys tikros atgailos, čia tyvuliuos Mėnulio jūra, Metelės kartybėje plaukios žuvys, o niekas jų nežvejos. Europa panaši į „Titaniko“ laivą.“ Čia specialiai prolaiferiams primenu.  Verčiau jau tegu cituoja meniškas vizijas negu atsitiktinius kliedesius.

 

Kovo 10 d.

1930  m. gimė Justinas Marcinkevičius, poetas, dramaturgas, vertėjas,  Lietuvos mokslų akademijos  narys (m. 2011).

Skaitydama A. Mickevičiaus „Poną Tadą“, iš naujo atradau Just. Marcinkevičių kaip vertėją. Pusę poemos išvertė V. Mykolaitis-Putinas, kitą pusę patikėjo Just. Marcinkevičiui. Vertimai kiek skiriasi, bet pusės draugiškai sulimpa – Putino kalba senoviškesnė, daugiau archaizmų. Just. Marcinkevičius po Putino mirties redagavo visą poemą; išversta tikrai sklandžiai, juolab kūrinys reikalauja ne pameistrystės.

 

Kovo 13 d.

1886  m.  gimė  Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, rašytoja, visuomenės veikėja, literatūros ir meno kritikė, dramaturgė, poetė, vertėja (m.  1958).

Už kūrybą įdomesnė palikimo dalis (apeinant veikalą „Lietuvoje“, kuris galbūt svarbiausias) – korespondencija: laiškai dukrai Danutei, anūkams, Putinui, E. Mykolaitienei, J. Baltušiui, K. Korsakui – na, visiems. Išraiškingi, kartais žemaitiški. „Raštuose“ (laiškų tome) esančiose nuotraukose dominuoja šeimos gyvenimas: turbūt tai tolokai nuo spėjamos Čiurlionio vienišystės ir kūrybos intencijos. Senutė Čiurlionienė taip pat gerokai skiriasi nuo amžinai jaunos Kymantaitės fotografijoje su Čiurlioniu. Ir vis dėlto man atgrasi A. Juozaičio versija, kurią jis puoselėja kaip romantinę palūžusio, žmonos nemylimo vyro galimybę (nenuostabu, feisbuke tokį originalų detektyvą pagarbino nemažai vyrų). Dėl to, kad tokia versija disonuoja ir su vieno, ir su kito laiškais (nesvarbu, kad S. Kymantaitės laiškai Čiurlioniui sunaikinti; egzistuoja kiti laiškai).

 

Kovo 30 d.

1861  m.  gimė  Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, rašytoja, publicistė,  Lietuvos  visuomenės ir politinė veikėja (m.  1943).

Mokyklos metais perskaičiau „Baudžiavos naktį“. Siužetas: godi, žiauri, nužmogėjusi dvaro ponia pasiuntė baudžiauninką, kad nakčia iškastų jos neseniai palaidoto vyro kapą ir numautų jam nuo piršto aukso žiedą. Įsivaizdavimas, kaip „oda nusimovė su žiedu nuo piršto“, dar ilgokai lydėjo, nepalikdamas vietos polinkiui į dirbtinę bjaurumo estetiką (neretai būdingam literatėms, kurios pabrėžtinai kratosi santykių su lietuvių literatūra). Ir dabar, kai tik prisimenu, kelias valandas negaliu valgyti.

Šatrijos Ragana ir Bitė: menininkės ir aktyvistės konfliktas bene geriausiai atsiskleidžia Bitės tekste „Kodėl, kodėl tavęs čia nėra?“ (sekant Šatrijos Ragana), kuriame ji kviečia į kovą visuomeniniais tikslais. Aktualu ir šiandien, nes aktyvistai vaiposi iš „kūrybėlės“, o didžiuma apynormalių (nors čia ir netinka tas žodis, nerandu kito atitikmens) rašytojų – iš rėksmingo kvailumo.

Nors šį mėnesį nėra jokios Maironiui reikšmingos datos, trečiąkart skaitydama „Altorių šešėly“, labai juokiausi iš primirštos seminaristų karnavalo scenos:

– Co za jeden ten Maironis? – teiravosi oficiolas.

Visi pralotai ir kanauninkai traukė pečius, kraipė galvas, ir nė vienas negalėjo pasakyti, kas per vienas tas Maironis.

– Socjalista, anarchista i ateista! – nusprendė oficiolas.

Manau, nugarmėjusiais jubiliejiniais metais ši citata būtų pravertusi kaip pati ta. Arba grafitis su banknotu, arba dar kas nors, kas nebūtų taip rūsčiai rimta. Pafantazavau taip pat, ką pasakytų klierikai, tarkim, Vilniaus seminarijoje, jeigu jų paklaustų, kas per vienas tas Kandratavičius. Iš principo tas pats atsakymas („socjalista, anarchista i ateista“) paglostytų man širdį, tik bijau, kad ten net nekvepia tokiu neeiliniu apsiskaitymu.

Dar skaičiau Petro Venclovo „Peržengti ribą“ (nors irgi nėra jokios tam deramos datos): grynai techniniu požiūriu atrodytų nebloga beletristika, jeigu turinys būtų kitoks. Į akis krito ir painiojimasis laike: herojaus studijos fiksuojamos maždaug tada, kai nuskendo „Estonia“, todėl spėjamai šiomis dienomis jį „už neatsakingą elgesį aprėkė metrikacijos biure“ (deja, iš tikrųjų aprėkti galėjo nebent sovietmečiu). Sirvydo gatvėje sėdama prie lauko staliuko (kokios kavinės?). Tokių pavyzdžių būtų ir daugiau: šlubuoja logika arba jos šlubčiojimo įspūdį sukuria senstelėjusi kalba. Tėvus nedaug už mane vyresnis herojus vadina mamate ir tėtušiu; vis dėlto mano kartai tokia „ironija“ jau nebe stilius. Tai nebent autoriaus kartos slengas.

Tačiau didžiausia problema – perdėm seksistinis moterų vaizdavimas. Čia būtų galima ilgokai cituoti, bet nesinori. Laimei, P. Venclovo kūrybos nepreparuoja feministės (bent jau tos, kurios aktyvios feisbuke). Nors gal kaip tik – nelaimei; ir vardas, ir kūryba žaibiškai išpopuliarėtų.

 -gk-