Renė Dekartas

Dekartas armijoj, užuot marširavęs po šlykščias teutonų purvynes, visų labiausiai mėgo lindėti pas kakalį šiltą, dėl ko komradai jį pravardžiavo Pečialinda. Būdavo, išlenda Renė iš to savo pečiaus visas aprūkęs, pasvilusia sermėga ir pasinėšina į kaimą vyno bei žvakių zopostui užsipirkti. Tai kaimiečiai jau iš tolo rėkdami į šalis išsilaksto žabtais skalambydami: „Achtung, velinas, peklinis, ratavokit!“ O vaikai tik akis trina, bliauna, snarglį žaliąjį varvina, o bobos tik žegnojasi plačiais mostais! Renė jautėsi šiame pasaulyje vienišas ir nesuprastas.

O dar Dekartas buvo baisiai nepatiklus – net pinigų nepriimdavo už tikrą pinigą. Išlošia kortomis Paryžiuj, būdavo, kokį franką – tuoj kiša į burną ir kanda. Ir taip – sėkmingom dienom – su visu aukso puodu prasikamuodavo – net bjauru būdavo žiūrėti! Kitąsyk ištiesia jam kas ranką paspausti, o jis – žiū – tik šmirkšt aną ir nurėžia, o tada tik: „Pahdon pahdon, jiūs nebiūty dėmonąs bliogąs.“ Todėl ilgainiui žmonės ėmė Renė šalintis, o galiausiai prancūzai susimokę jį išsiuntė į Švediją, kur visi, oi, kokie tolerantiški.