Naujagimis

Trečia para ligoninėje. Dabar jau tikrai žinau, ką reiškia žodžių junginys „bemiegė naktis“, pažįstu skaudžiausias tikrai bemiegių naktų pasekmes ir kol kas nežinau, ar tuo didžiuotis, ar nubraukti ašarą. Verkti, beje, būtų suprantama. Nuovargis, būklė po operacijos, nuolat zirziantis Naujagimis. Tada, kai gulėjau pooperacinėje palatoje, mėgindama pamiršti skausmą ir bent trumpai numigti, net nebandžiau įsivaizduoti, kas lauks vos už poros valandų. Gyvenimas buvo tarytum sustojęs. Kai priėjo seselė pakeisti lašelinės, išgirdau, kaip miegodama alsuoja palatos kaimynė, ją jau atvežė silpną, ir vos galva palietusi akinamai baltą ligoninės pagalvę ji užmigo. O aš net bluosto sudėti negalėjau.

Franco Fontana. Apulija, Italija. 1978

Budėjimas tęsėsi ilgai. Ir kuo labiau sąmonė bandė priversti kūną užmigti, tuo įnirtingiau jis priešinosi. Tada prasivėrė durys, ir kita, daug jaunesnė, seselė atvežė du naujagimius. Vienas iš jų buvo apvilktas tais drabužėliais, kuriuos vos prieš kelias dienas pirkau aš. Susigėdau, pirma pastebėjusi mėlynai siuvinėtą kepurytę, o tik paskui zirziantį besiblaškantį žmogutį. Tarytum ne mano vaikas. Ir šįsyk ne miego trūkumas buvo kaltas, o suvokimas, tiksliau, suvokimo trūkumas, kad nuo šios akimirkos viskas bus kitaip. Įkyrus ir šiek tiek gąsdinantis jausmas sustiprėjo dar labiau, kai knerzintis Naujagimis atsidūrė mano pašonėje. Vos atmerkęs akis, kurių dydžiu stebėjosi gimdymą priėmusi gydytoja, į mane jis pažvelgė priekaištingai. Beveik fiziškai jutau, kaip susitiko mūsų žvilgsniai. O tada Naujagimis paleido dūdas. Jo raminti net nebandžiau, nesuvokiau, ką reikia daryti, o jis jau visai įsiverkė, sukeldamas ligoninės personalą ant kojų. Dabar, kai jau šiek tiek suprantu įmantrią vaikų kalbą, žinau, kad tą akimirką Naujagimis rėkė: jokio pieno aš netrauksiu, grąžinkit mane, kur buvau. Nepatiko jam pirmasis šviesos proveržis akinamai baltoje pooperacinėje palatoje, o mane nuvylė pirmasis pasisveikinimas. Jei tą akimirką būčiau žinojusi, kad tada, kai aš galvojau, kodėl vieną koją pajudinti galiu, o kitos ne, Naujagimis snūduriavo ant savo tėčio krūtinės, būčiau paleidusi dūdas, garsesnes už visų tą dieną gimusių vaikų orkestrą.

Dabar jau praėjo trys dienos. Mes bandome rasti bendrą kalbą. Aišku, nepavyksta. Nes aš nežinau, pirma reikia Naujagimį maitinti ar pervystyti. Galų gale, koks skirtumas. Maitinamas jis užmigs, bet dėl šlapių sauskelnių miegas netruks ilgai, o vos spėjęs pramerkti akis Naujagimis pastatys mane ant kojų greičiau nei, tarkim, žinia, kad guliu ant bėgių ir mane rengiasi pervažiuoti ešelonas. Taikausi su likimu ir guodžiuosi naujais potyriais, galvodama, kad galbūt daug kas dabar norėtų būti mano vietoje, jausti, kaip ant rankų blaškosi stebuklas. Kita vertus, gėda ir pačiai prisipažinti, kad šią akimirką norėčiau pabėgti iš ligoninės, prigulti kur nors ant suoliuko ir, jausdama stiprius gaivaus oro gūsius, bent pusvalandį numigti. Bet Naujagimis yra visai kitos nuomonės, jam dar reikia suprasti, kur taip netikėtai atsidūrė, į kokią šviesą buvo išstumtas, kodėl reikia pačiam valgyti, mūvėti pirštinėles, kepurėlę ir kodėl visi, žiūrėdami į jį, rodo dantis, lūpų kampučius pakeldami į neregėtas aukštumas. Deja, šlapios sauskelnės trukdo sukti vaikišką smegeninę, todėl, mama, ar kaip čia reikia tave vadinti, kelkis ir padaryk tai, kas priklauso. Tada aš gal ir nustosiu koncertuoti. O gal ir ne.

Abiejų mūsų laimei, to vakaro opera buvo baigta. Ir net pati nepajutau, kaip užmerkiau akis ir tą pačią sekundę nugrimzdau į patį giliausią miegą. O tada mane aplankė sapnas, kurio herojus buvo neįtikėtinas vaikas. Gražiai nuaugęs, mokyklą baigė puikiai, net ir nežinodamas, kas laukia po jos. Laimei, pasisekė. Geri žmonės skyrė stipendiją, o dailus vaikis netruko įsimylėti. Tiesa, mylimajai niekada nepasakojo apie metus, praleistus vaikų namuose, o paklaustas apie tėvus nuleisdavo galvą. Sakytum, gėdijosi esąs pamestinukas. Niekas nežinojo, kaip tas vaikis atsidūrė prieglaudoje, kalbėdamas labai taisyklinga kalba, jis tarytum šaipėsi iš tų, kurie sprendė, iš kokio miesto jis kilęs. Net ir mylimajai nesakė, kur ir kaip gyveno visus tuos metus, žinodamas, kad toks paslaptingumas sukelia tik dar stipresnį susižavėjimą ir smalsumą. Mokslo metai bėgo, dėstytojai tam pamestam vaikiui pranašavo puikią ateitį, jo gyvenimas, regis, klostėsi taip, kaip ir turėjo būti. Bet netrukus šis užsispyręs jaunuolis prarado visą gyvenimo džiaugsmą. Sulysęs, slenkančiais plaukais ir susiraukšlėjusia kakta, jis net nebandė slėpti, kad tokių pokyčių priežastis – ne bakalauro baigiamojo darbo rašymo kančios. Apie tikrąją negalavimų priežastį jis tylėjo.

Bet jo mylimoji sužinojo. Ji suprato. Kaip? Iš knygų. Net sapnuose jos neduoda man ramybės, net tada, kai ligoninėje, trečia para po gimdymo, vis dar svarstau, pirma sauskelnes keisti ar maitinti, o gal tiesiog pasūpuoti?

Sapnas darėsi vis ryškesnis, o universiteto rūmai, kuriuose studijavo herojus, panėšėjo į filologyną. Oda jaučiau, kad veiksmas tuoj persikels į biblioteką, vietą, kurioje studijų metais patyriau tiek kančių ir šalčio, žiemos popietėmis vartydama „Makbetą“. Bet į filologyno skaityklas galėjo ateiti visi panorėję, ir dėl to ten visada trūkdavo knygų, o į sapno biblioteką galėjo įžengti tik tie, kam tikrai reikėjo. Kitiems bibliotekos durys paprasčiausiai neatsidarydavo. Žinau, kad dabar tie, kurie skaito šį paskubomis suregztą, nuovargio padiktuotą tekstą, šypsosi, galvodami, jog autorė arba kuoktelėjo, arba prisižiūrėjo „Hario Poterio“. Abu kaltinimus priimu rimtai ir visiškai su jais sutinku. Bet nesiplėsiu, kad Skaitytojas mažiau patirtų tokių kančių, kokias sukandusi dantis iškenčiau aš, matydama, kiek „Gargantiua ir Pantagriuelio“ puslapių dar liko perskaityti. Todėl išsyk papasakosiu, ką gi bibliotekoje perskaitė sapno herojė ir kodėl iš bibliotekos ji išėjo užverktomis akimis ir nuleistomis rankomis.

Raktas buvo kilmė arba, tiksliau, gimimas. Talentingas vaikis buvo apdovanotas ne tik talentu, bet ir išskirtiniu pra(si)dėjimu. Zigota susidarė neįmanomu būdu, ir jis gimė, būdamas trijų – nevaisingos, negimusios ir jau seniai mirusios – motinų sūnumi. Dėl to jam, dar esančiam įsčiose, kūrėjas leido palikti tik labai menką šešėlį pasaulyje – mirti jaunam.

Ir jis, žinoma, mirė. Tada, kai atrodė, kad svajonių gyvenimas pasiekiamas ranka. Mirė ne mylimosios glėbyje (jau įsivaizduoju, kaip už šią detalę mane smerkia romantikos gerbėjai), bet pavirtęs į vilką. Paskutinis sapno štrichas, prieš atsibundant suvirpinęs visą mano vidų, buvo vilko akys – spindinčios išdidumu ir noru gyventi. Žmogus, kaip laukinis žvėris, bet kokia kaina trokšta kvėpuoti. Už tai jį reikia gerbti. Ir bijoti jo.

Ko gero, to didžiulio troškimo savo nosimi įkvėpti pirmuosius gurkšnius oro visus devynis mėnesius bijojau ir aš. Kai sutinki žmogų, su juo pasisveikini, o ką daryti, kai į tave pažvelgia Naujagimis? Žodis „labas“, kad ir kokia kalba jį tartum, Naujagimiui nereiškia nieko. Ne dėl to, kad negali suprasti reikšmės. Jis yra gaivalas, gyvybė pirmąja ir tikrąja šio žodžio prasme. Pirmomis dienomis, neturėdamas nieko, išskyrus energingą gyvybę, reiškia ją, ir vargas man, šią paprastą tiesą supratusiai tik trims paroms praėjus po gyvybės apsireiškimo.

Todėl tada, kai sapnas baigėsi, o atsibudęs Naujagimis pareikalavo valgyti (net direktoriai taip įsakmiai nekomanduoja darbininkams), pagaliau supratau, kad jis turi visišką teisę jaustis padėties šeimininku. Svarbiausia detale toje grandyje, kuri nenutraukiamai tęsiasi jau nesuskaičiuojamus amžius. Nelengvai suvokusi savo ir Naujagimio vaidmenis, ėmiau pastebėti detales. Pavyzdžiui, tai, kad Naujagimis kvepia pienu ir ūkiniu muilu. O judesiai pranašauja tvirtą charakterį. Ir jau didžiuojuosi tuo vaiku dėl to, kad, jam gimus, už lango pramaišiui su lietum nukrito kelios snaigės. Dėl to, kad jo dūdos garsiausios skyriuje. Dėl to, kad nė minutės nenori būti šlapias ir nepavalgęs. Galiausiai dėl to, kad jis – mano. Ir kaip man gėda dėl savigailos pirmomis dienomis, kai lyg ta moteris, esanti Sylvios Plath eilėraščio centre, bejėgiškai stebėjau raudonas gėles baltų palatos sienų fone. Jos vienintelės palatoje spindėjo gyvybe, net ir įmerktos į vazą – siurbė vandenį, kabinosi į gyvenimą, kaip vaikis-vilkas iš sapno. O mano palatoje ryškiausiai gyvybe spindi Naujagimio akys, kurios jau daug supranta, bet skaityti iš lūpų dar nemoka. Todėl įrašau čia savo prisižadėjimą rūpintis, o vėliau tesaugo šešėliai jo takelius – kai ateis laikas, jie pasirodys sapnuose, kad patartų, perteiktų amžiną išmintį, padėtų sukti nenutraukiamą ratą.