Knygų mugė
Tiems, kam neužtenka sapnų
Tarsi daug skrydžių vienu metu – aerodromas. 5.1; 5.2; 5.3; savotiška psichozė, bet neneigsiu – labai produktyvi, netgi visai turininga, su skirtingai galvoje išsidriekiančiais turiniais – viena tema, kita tema, trečia tema – viena knyga, antra, trečia – tūkstantis trečia knyga – kiek daug skirtingų galvų, skirtingų turinių – visada norisi perskaityt viską.
Šių metų knygų mugėje, kaip visada, ūžavo, plaukė, spietėsi ir sklaidėsi masė žmonių – sukibę, besiliečiantys, besispiečiantys, susidaužiantys arba prasilenkiantys – turėdami daugmaž panašią mintį, intenciją, tikslą, juda per tikrai, rodos, begalinę (nors knygų skaičius vis dėlto baigtinis) galimybių panirti į kokią nors virtualią realybę srovę ar minties tekėjimą gelmės linkui – tik atvertus kietą ar minkštą knygos viršelį, atsisėdus kur jaukiame kamputyje, ar žiemą, kai pro švelniai balsvas užuolaidas prasisunkia plona nenugludinta šviesa, prieš tave sukurianti tas visas puslapiuose užrašytas raides, prasideda kitas buvimas, generuojama šviesa, susimaišanti su sklindančia pro langus ir pamažu išauganti į kažkokį trečią nesuvokiamos materijos kūną.
Gali būti, kad po knygų mugės tokių kūnų susikuria daugiau – juk tas trynimasis „Litexpo“ knygų labirintais tikriausiai gali stipriai padidinti norą intravertiškai užsidaryti knygų pasaulyje. Ypač kai į šį nematerialų arba kitokio materialumo pasaulį yra investuojami pinigai, kurie gali būti išmainomi į galimybę tą kažką neapčiuopiamo, kas yra knyga, turėti – tiksliau, turėjimo iliuziją – (tekstai nepagaunami, momentiškai ir fragmentiškai mumyse egzistuojantys) – į galimybę prie užrašytojo pasaulio prisiliesti bet kada, tau patogiu metu, jei esi namuose. Taigi knygos kūnas tampa namų dalimi, kažkuo įsikomponuojančiu buityje, savo pamaži atsiskiriančiomis dalelėmis ir kvapu susisiejančio su lentynų dulkėmis ir kvapais, kartu joms spinduliuojant tą kažką, kas yra nei kūnas, nei dvasia – kažkokia šiluma, išsiritanti tarp žodžių ir raidžių, išsiliejantis ir pasklindantis po kambarį lapo baltumas. Bandau įsivaizduoti, kiek tokio nematomo baltumo pasklinda po „Litexpo“ rūmų sales. Ir kiek žmonių virtinėmis jis prarausiamas, praskaidomas – ir vis dėlto neįperkamas. Ir kiek individų dalyvauja renginyje – be tų, kurie ateina, su tais, kurie gal neatėjo, bet kurie spinduliuoja iš knygų, ir tais, kurie neatėjo, nes sakosi nemėgstą minių, tačiau galbūt apie mugę galvojantys ir skaitantys, tai tarsi ir esantys joje.
Lipdama iš antro aukšto (kuriame yra konferencijų salės 5.1; 5.2; 5.3), akimis vis peržvelgiu tą apačioje besitelkiantį skruzdėlyną ir greitai pati įsilieju į jo gretas (kartais mėgaujuosi žmonių srautais) – neriu kaip į kokią pragaištingą upę – man užgimsta vis naujos pagundos pamačius kokią knygą nusipirkti ir galų gale netekti visų, kuriuos turiu, pinigų, nes tas masinis pirkimas užkrečia ir tarytum hipnotizuoja – tu turi pirkti, nes perka kiti – dabar tūkstančiai rankų beveik tuo pat metu sinchroniškai išsitraukia pinigines ir ima knygas, nuo tos minutės pradeda jas turėti. Vieni vienokias, kiti kitokias – štai šalimais prasilenkia skirtingi individai: vienas maišelyje nešasi knygų iš nupigintos fantastikos su nelaimingos meilės elementais serijos – ryškiai rožiniais ar salotų žalumo minkštais viršeliais paauksuotais kraštais, kitas mat tikras inteligentas – mąslia veido išraiška (jam, žinoma, visa ši mugė tikra kančia – tačiau jis vis vien ateina) – nešasi naujai išleistus rimtus filosofinius traktatus, kuriuos grįžęs labai labai rimtai išstudijuos, trečias įsigijo naujų kulinarijos knygų (galbūt veda laidas apie kulinariją), ketvirtas prisipirko ezoterinių, penktas – šiais metais išėjusių poezijos leidinių, ir taip be galo be krašto galima vardinti įvairovę skirtingų personų ir realybių, į kurias bus panyrama, – tai tik liudija, kokio skirtingo diapazono gali būti žmogaus sąmonė ir kiek tų skirtingų sąmonių šiandien prasilenkia net nesusitikdamos, tik į erdvę įrašydamos faktą: kad ir kokio lygio būtų žmogus – kiekvienam vis dėlto reikia to „atsitraukimo“, panirimo iš šios juslėm suvokiamos realybės į tą kitą jausmų ir pojūčių ar apmąstymų pasaulį – tiesiog vieni labiau nuo pasaulio sugeba atsitraukti per intelektą, protą, mąstymą, logines konstrukcijas, kiti – per emocinę patirtį, kurią rašytojas gali perteikti tekstu, tretiems tereikia siužeto, į kurį pasinėrę laikinai galėtų užmiršti savo gyvenimą, o dar kiti galbūt taip moka sapnuoti, kad jiems nieko daugiau nebereikia.
Ar būtų galima pasakyti, kad visi šie skirtingi procesai yra tolygūs vienas kitam, tik vyksta skirtingose plotmėse? Išoriškai, atrodytų, viena – atsiverti knygą ir tavo sąmonė jau kažkuo užimta. Tik klausimas: ar tam, kad užsimirštum – savitiksliškai atsitrauktum nuo realybės, ar tam, kad atsitraukęs suvoktum kažką, konkrečiai susijusio su tuo, nuo ko atsitrauki, ir nuo to laiko, kai tavo akys krenta ant puslapių – jos niekada nebepakyla, kad pamatytų tą patį, ką prieš tai.
Kad ir kaip ten būtų – aišku, kad pati knygų mugė yra visai kas kita negu visi šie reiškiniai. Dar viena didžiulė, jau kitaip virtuali (dar suabejojau – virtuali ar ne) knyga – su savo skyriais, sužymėjimais, tam tikra knygoms nebūdinga tvarka – štai atsivertęs programos lankstinuką suvoki, kad daugybė renginių vyksta skirtingose vietose vienu metu ir kiekvieną valandą vis kiti, ir taip visą dieną. Jei norėtum patirti šį renginį visą vienu metu (kad galų gale galėtum tikrai objektyviai jį įvertinti), turėtum nuo ryto jau pasinerti į šią virtinę ir kartu turėti kokius septynis kūnas (kad bent jau patektum į visus renginius) ar septynias sąmones, kurias laikinai galėtum palikti skirtingose konferencijų salėse, o paskui susirinkti ir daryti tam tikras išvadas – na, pavyzdžiui, kurią iš septynių vienu metu pristatomų knygų įsigyti.
Bet kadangi taip nėra – turimas tik vienas kūnas ir, matyt, viena sąmonė – ir laikas, kuriuo ji gali išlikti „suvokianti“, vis dėlto yra ribotas, kai tik iš įprastos miesto erdvės patenku į jau pažįstamą knygų mugės erdvę, iškart nueinu į renginį, nes kitaip, veikiama tų visų erdvių, greitai būčiau išsisklaidžiusi ir nebegrąžinama (visiems pažįstamas jausmas, kai masinėj erdvėj, pavyzdžiui, prekybos centre ar kur kitur, būdamas pamaži tuštėji, tuštėji, tuštėji…), į gerbiamo profesoriaus Algio Mickūno knygos „Mokykla, mokytojai, mokiniai“ pristatymą.
Apsivilkęs ryškiai geltonu džemperiu, iš abiejų pusių sėdi po kostiumuotą vyrą, ir štai šie pradeda rimtomis sąvokomis komentuoti filosofo knygą, galų gale ir profesoriui leidžiama pasireikšti – jis šokteli iš tos savo kėdės ir pradeda ne kalbėti, bet tarsi dainuoti: prisipažįsta esąs Atėnų (Ohajo valstijoje) dėstytojas, pasakoja apie Atėnus supančius miškus, po kuriuos važinėjasi dviračiu. Teigia, kad negalėtų nebūti mokytojas. Ir kad be mokslo žmonės negalėtų būti laisvi. Kad žmogus per auklėjimą laisvinasi, plečia akiratį, konkretizuojasi iš neapibrėžto savo individualizmo, virsta kažkuo.
(O aš galvojau: kaip čia yra, negi tikrai šitaip? Tačiau kažkodėl mokykloj didžiausia patirtis (išskyrus literatūros pamokas) būdavo tada, kai iki antros valandos budėtoja neleisdavo pasiimti palto (kad neišeitum) ir tekdavo slapta jį pavogti arba eiti pas budinčią sesutę ir apsimesti labai sergančiam. Visa kita buvo teorija, kuria buvę sunku pasitikėti. Skaičiai, dėsniai, ruošimasis egzaminams, kur įleis tik su pasais – tarsi į lėktuvą. Kur įėjęs patenki į stalais užstatytą sporto salę (čia tai siurrealizmas!) – joje itin intensyviai tris valandas sportuos tavo protas! Bet ne suolan įsodintas kūnas. Jo išvis čia nelabai reikia. Galėtų ir nebūti.)
Teigia klaidingumo svarbą: „Atsakomybė įmanoma tik tada, kai žmogus klysta.“ Taip pat pabrėžia tarnystės kitam, tarnystės bendruomenei svarbą.
„Mes keliausim į Meką, mums reikia truputį apsivalyti“, – pasakiusios jo mokinės (jis jas vadinąs dukrelėmis) ir išvykusios pailsėti nuo visų tų teorijų ir filosofijų, mokymų, kurie kaip ir turėtų išlaisvinti.
„O kaip mokyti kitus to, ko išmokė mane, jei nesu tikra, kad tai, ko mane išmokė, yra tiesa?“ – paklausiau Algio Mickūno po pristatymo prie jo pribėgusi. Jis atsakė, kad tiesos nėra. Priminė, kad mokomės tik iš klaidų. Ir kad mokytojo pareiga – mokytis iš mokinių.
Atrodo, šios idėjos truputėlį skiriasi nuo mūsų visuomenėj propaguojamų – argi klysti mūsų visuomenėj yra labiausiai vengiama? Svarbiausia užsipudruoti visą paviršių, kad tik atrodytum neklystantis, teisingas, visada pataikantis. O didžiausias talentas išties – teisingai suklysti.
Vėliau pakliuvau į mano mėgstamo prozininko Jaroslavo Melniko knygos „Moterų laimės enciklopedija“ originalųjį pristatymą ir patyriau tikrai įdomų jausmą, lyg būčiau patekusi į kokį animacinį filmuką, niekaip nepagavau nuotaikos – ar čia viskas rimta, ar čia kokia simuliacija? Gal sapnas? Pakabintame ekrane buvo rodomi įvairūs piešinėliai su kažką veikiančiomis moteriškėmis. Per renginio dviejų minučių pertraukėlę mergina pagrojo prancūzišką melodiją akordeonu ir dar – visi esantys salėje piešė „laimingą šeimą“. Gražiausiai nupiešęs turėjo gauti prizą.
Pasirodo, nežinojau, kad Jaroslavas Melnikas Jono Grybo pavarde rašo psichologines knygas. „Kodėl turėčiau slėpti tą savo asmenybės dalį, kuria esu?“ – prisipažino rašytojas.
Taip pasireiškia rašytojo talentas pereiti iš vieno į kitą – iš fantasmagoriškų, siurrealistinių, filosofinių temų ir knygų, kokias paprastai rašo (kiek man teko susidurti), į „praktiškesnes“ – maždaug tai kaip čia vis dėlto gyventi? Bent jau moterims. Bent jau jų reikia pasigailėti ir iš neapibrėžtų filosofinių erdvių atvesti į „normalią“ realybę. Matyt, sunku laimę išspausti iš visų tų egzistencinių temų.
Reikėtų paklausti poetės Agnės Žagrakalytės, kuri dar gudresnė – savo vardu išleido tėvo kadaise rašytą knygą. Bent jau per pristatymą vis kartojo, kad ne ji parašė, o Žagrakalys. Ji tik surinkusi, suredagavusi, pateikusi taip, kad knyga būtų įvertinta. Jautė atliekanti misiją, rašanti „giminės dvasių“ padedama. Čia tokia postmodernistinė strategija – pačiam nekurti, o kažkieno kito kūrybą panaudoti. Dažnas atvejis. Pristatymo pabaigoje pridūrė: „Dabar galiu rašyti savo knygas, nes ne savo parašiau.“
Taigi vienuose telpa keletas asmenybių vienu metu, antri kitų asmenų tekstus rašo, o jaunosios kartos poetas Mindaugas Nastaravičius parašė „Mo“. Moterims, mokslams, o aš iškart supratau, kad čia užkoduotas dvasinio pasaulio garsas OM – tik atvirkščias. Tarsi postmodernistinė kūryba ir būtų tas MO – viskas atvirkščiai, bet vis tiek OM. Vis tiek dvasią ir šiais laikais kartais bandoma paliesti, štai kaip ir dabar: „Marijampolė – dvasinio gyvenimo forma“, – išgirstu nuskambant per poezijos knygos pristatymą. Mindaugas aprašo savo intymų santykį su vietom, kuriose užaugo – už tai gauna nuostabią dovaną – žvangučius (kokius karvutės nešioja) – šie jam užkabinami ant kaklo. „Čia kaip ir rimtas renginys, o čia šitaip“, – pats pakomentuoja Mindaugas ir iš jo lūpų išgirstame nuoširdžiai, mo stiliumi skaitomus tekstus, paįvairinamus žvangučių, puošiančių kaklą, garsais.
Dar viena realybė, ganėtinai besiskyrusi nuo tų, į kurias buvau užklydusi, – Aido Marčėno poezijos knygos „Tuščia jo“ pristatymas. Po visų tų sausakimšų prožektoriais nušviestų konferencijų salių, kur rašytojus komentavo kostiumuoti prie stalo sėdintys profesoriai ir žymūs kultūros žmonės, Aido pristatymas nustebino atmosferos kitoniškumu – tikėjusis panašiai užgrūstos salės, išvydau romantiškoje tarsi žvakių šviesos atmosferoje skendintį restoraną su rezervuotais staliukais, prie kurių kultūringai sėdėjo poezijos nusiteikę klausytis individai, tarp jų užsisakytą tortą su kavute (prie poezijos) meditatyviai skanaujantis Viktoras Rudžianskas.
Labai įdomus pojūtis, kad tada, atsidūrusi ramioje aplinkoje, pajutau, jog po pusės dienos, praleistos knygų mugėje, giliai širdyje kažkaip subtiliai tuščia. O dar per pristatymą akcentuojama „budistinė“ tuštuma – Aido Marčėno prieš kiekvieną perskaitomą eilėraštį sugrojama tikru budistiniu varpeliu, turinčiu sukurti tuštumą, kurią iškart turi užpildyti skaitomo eilėraščio prasmės.
Nesuprasi – ar vis dar sėdi knygų mugėj, ar jau nebe. Tyki atmosfera nuramina ir tik žodžiai per mikrofoną primena: „Štai mes restorane, knygų mugėje, už stiklo iš vienos pusės į kitą plūsta žmonės“ – žodžiai, padedantys sugrįžti į dabartį.
Daug kalbama apie tuštumą, bet paskui primenama, kad visai čia ne apie tuštumą ir visai čia niekas ne tuščia, čia tik „tuščia jo“, kas reiškia: „kų padarysi“.
„Kų padarysi“, – pagalvoju ir iš prieblandoje skendinčio tykaus restorano vėl neriu į minios, ištroškusios skaityti, srautus.
Ir kaip vaikystėj, rodos, atgimsta tas nerimą keliantis noras viską perskaityti, bent jau tą ir tą, ir dar tą – tas neišsenkantis, faustiškas intelekto godumas, rodos, gali pražudyti. Nes griebies vieno, kito ir nerandi savo paties atspindžio, tačiau jei yra bent viena knyga iš visų visų kada nors parašytų, kurioje gali atsispindėti, – tai jos vienos tau gali užtekti visam gyvenimui. Nes kiekvienoje jos eilutėje gali išskaityti tai, ką pats turi veikti – kitoje dienoje kaip kitame sakinyje. Ir dar kitoje dienoje lyg dar kitame sakinyje. Išgyventi knygą. Ne tik perskaityti, kad parašytum recenziją ar šiaip įsikištum į galvą (galėtum su kuo nors apie ją padiskutuoti) – bet kad galėtum per subtilų jos kūną, per mirgančias baltą ir juodą patekti į jos vidų, patręšti ją savo paties gyvenimu, joje dalyvauti.
Gal ir kiekviena iš jų suteikia kokią mažytę patirtį. Net jei tau nepateko ta, kuria galėtum kvėpuoti. Tai yra kažkas, kam atiduodi savo laiką ir pasitikėjimą – paleidi savo sąmonę ir leidiesi būti vedamas. Todėl turi pasitikėti tuo, kurio vardas užrašytas viršelyje.
Nes jei netgi niekur nenuves – tas tekstas ilgai užsiliks tavy ir sakinių ar netgi įvykių pavidalais kartkartėmis išnirs tavo gyvenime. Nes tu jau leidaisi. Kad tave ten įleistų.
Gerai, kad dar yra knygų. Tai, kad ši mugė vis dar egzistuoja ir kad dar kol kas į ją suplūsta šitiek žmonių, – rodo, kad dabar laikai kaip ir neblogi – jei žmogus tiek dėmesio ir investicijų gali skirti tokiam nebūtinam, bet subtilų malonumą suteikiančiam dalykui kaip knyga, kad ji dar nėra nykstanti gyvybės forma, kad žmonės dar neatrado tų kitų būdų, kurie galėtų būti jiems efektyvesni – užimti savo sąmonę. Na, pavyzdžiui, per filmus jau rodomi stebuklingi akiniai, kuriuos užsidėjus gali tarsi patekti į kitą pasaulį (jį net pačiupinėti), kai nebesi stebėtojas, bet jau ir dalyvis. Jeigu taip kada bus – tai tik įrodymas, kokios lengvai paveikiamos yra mūsų juslės, su kuriomis netgi technologijos gali daryti ką nori.
Net jeigu taip bus, net jei vienu mirktelėjimu galėsim persikelti į kitas planetas ir paskraidyti žvaigždžių ūkuose, spragtelėję pirštais prieš akis danguje išvysti ekranus, transliuojančius įvairiausius pasaulio kampus ir įvairiausių žmonių istorijas, knyga vis tiek bus kažkas archajiško ir nepajudinamo, vertingo – kažkas patiriamo labai labai subtiliai. Per ką kaip per mediumą teka įvairiausios širdies energijos. Kas sustiprina tą kartais įtrūkusią jungtį tarp širdies, proto ir rankų. Kas kaip kokia fosilija giliai išsaugo patirtį, dvasinio pasaulio ribas.
