Kai sielvartas kalbasi su Viešpačiu

Iz 49, 14–15

Tie keli pranašo knygos sakiniai – lyg iš pokalbio, nugirsto kavinėje ar viešajame transporte. Kažin kas skundžiasi, priekaištauja, o kitas šalimais guodžia ir ramina. Dar labiau viskas atpažįstama, kai sužinai, kad kalbasi ji ir jis. Galėtum net įsivaizduoti, kaip jo ranka glosto jai petį, braukia per plaukus, švelniai paliečia skruostą. Viskas būsią gerai, brangioji, sugrįžau pas tave, daugiau neapleisiu, mylėsiu ir rūpinsiuosi tavimi.

Vyro ir moters meilės kuždesiai jokia naujiena Biblijos skaitytojui. Jei neskaitėme Izaijo ar kito pranašo, apie Giesmių giesmės knygą visi būsim girdėję. Per jungtuvių ceremoniją kunigai nesyk susigundo pamaloninti savo ir klausytojų ausis dviejų įsimylėjėlių čiauškėjimu iš tos biblinės poemos. Sakoma, kad tą stulbinamą analogiją tarp įsimylėjusio dangaus ir įsimylėjusios žemės turėjęs kažkada pagauti tikras religijos genijus. Dievas, paklūstąs meilės logikai, yra stipru ir įspūdinga. Kiekvienas šios rūšies žodis, išėjęs iš jo burnos, rodosi svarbesnis ir brangesnis už visus jo didybės, galybės, teisingumo epitetus. Mūsų skaitiniuose be reikalo nutraukiamas anas pokalbis iš pranašo knygos. Išgirstume, kad Viešpats savo mylimosios vardą yra įrėžęs sau ant delno, lyg kokią tatuiruotę. Ir kad mylimoji bus išdabinta kaip nuotaka, pagerbta karalių ir karalienių, susilauks gausybės vaikų, o jos skriaudėjų tyko pražūtis. Ne tik Zionui, bet ir mums maga klausytis ir klausytis apie tokį Dievo gerumą. Sakome, kad meilė šitaip ima viršų, pridengia ankstesnes nelaimes ir išbandymus.

Pridengti tikrai yra ką šių dviejų mylimųjų istorijoje. Izaijo knygos dalis, tradiciškai priskiriama Babilono tremties laikų pranašui (antrajam arba deutero Izaijui), Biblijos kanone tiesiogiai susijusi su Raudų knyga, kuri parašyta anksčiau, bet apima tuos pačius įvykius – Jeruzalės nuniokojimą ir Judo tautos kančias 586 metais prieš Kristų. Raudų knyga tokia sielvartinga ir beviltiška, kad krikščionių liturgija jos vengia. Anksčiau, galbūt sinagogos apeigų pavyzdžiu, posmus iš Raudų knygos, priskirtos pranašui Jeremijui, giedodavo Didžiąją savaitę per Tenebrae pamaldas. Dabar tą tradiciją dažniausiai primena tik Palestrinos ar Stravinskio kūriniai. Pirmieji du Raudų knygos skyriai – tai to paties Ziono (čia vadinamo Ziono dukterimi) sielvarto monologas: „Visi, kurie einate šiuo keliu, pažvelkite ir pamatykite, ar yra toks skausmas, kaip tas skausmas, kuris ištiko mane, kai VIEŠPATS man kirto savo degančio pykčio dieną?“ Kančios, juodos ir nepaguodžiamos, ten tikrai per akis. Ir skundo, kad Viešpats, bausdamas už nuodėmes, paliko savo miestą priešų sauvalei.

Čia vėl būtina prisiminti, kad kalbama apie du mylimuosius. Zionas – Šventyklos kalvos ir apskritai viso Jeruzalės miesto sinonimas – Biblijoje yra moteriškosios giminės daiktavardis, susietas su dukters, mergelės ar motinos figūra. Tokia miesto personifikacija turi senas šaknis Artimųjų Rytų mitologijose. Miestas atlieka moters ar motinos vaidmenį, nes suburia ir augina savo vaikus. Pati miesto globėja savo ruožtu yra saugoma galingesnės dieviškos būtybės, dievo-vyro. Jei miestą užima priešai, tai ne jų nuopelnas, bet žinia, kad mylimasis nubaudė ir apleido mylimąją. Šis motyvas pranašų literatūroje nuolat lydi babiloniečių invazijos ir Jeruzalės sunaikinimo temą. Personifikuota Jeruzalė persikels ir į Naujojo Testamento puslapius, kur ji, motina ir mergelė, bus tapatinama su Bažnyčia, skaisčiąja Kristaus nuotaka. Nežinia, kiek senosios mitologijos pėdsakų esama kitose tradicijose, bet ankstyviausios Vilniaus, Kauno, Gardino miestų pavadinimų formos yra taip pat moteriškosios giminės.

Ziono dukters dejonės ir priekaištai Raudų knygoje nesulaukia nė mažiausios Dievo reakcijos. Dar labiau nei Jobo istorija, ši knyga yra paminklas žmogiškajam sielvartui, kuris neturi jokio atsakymo. Pati Ziono duktė savo tragediją priims kaip Dievo rūstybės proveržį ir bausmę už savo vaikų nuodėmes, bet ir šis katekizmo padiktuotas atsakymas rodysis jai per silpnas, kad būtų pateisintas jos išgyvenamas siaubas. „Jis iš aukštybių pasiuntė ugnį giliai į mano kaulus. Mano kojoms paspendė pinkles, parvertė mane. [...] Viešpats traiškė mergelę, Judo dukrą, tarsi vynuogių spaudykloje.“ Tai tik maža dalis kančių ir pažeminimų, kuriuos patiria Zionas. Bet Viešpats tyli.

Jo burna atsivers tik Izaijo knygoje. Toje vietoje, kuri mums tapusi vienu gražiausių jo meilės liudijimų: „Guoskite, guoskite manąją tautą.“ Jeruzalei tekusi bausmė dvigubai viršijo jos nuodėmes, kaip Raudų knygoje ir dejavo Ziono duktė. Beveik pažodžiui bus prisimintas kiekvienas mylimosios priekaištas ją apleidusiam mylimajam. Vietoj prarastų vaikų (jų dalis, pasak Raudų knygos, tapo pačių motinų kanibalizmo aukomis) Dievas dabar žada Jeruzalei, kad jos palikuonys užvaldys tautas. Skriaudėjas Babilonas, vėl tarsi atsiliepiant į Ziono dukters teisingumo šauksmą, būsiąs sutryptas ir sunaikintas. Dievas nesigina pametęs savo mylimąją siaubingam likimui, bet tai esą buvusi tik valandėlė. „Ūmai supykęs, valandėlę slėpiau nuo tavęs savo veidą, bet amžina meile tavęs pagailėjau“, – šias eilutes reikšmingai prisimename per Velyknakčio pamaldas.

Pranašo Izaijo knyga, ypač tai, kas priskiriama vadinamajam Deutero Izaijui, niekada nestokos maldingo žmogaus susižavėjimo ir komplimentų. Užuominos apie Dievą-motiną, švelnią savo mažyliui, apie tavo vardą, įrėžtą jo delne, apie gedulą, virtusį triumfu, sklando iš pamokslo į pamokslą, iš vienos dvasinės knygelės į kitą, kurstydamos gerus jausmus. Patraukli, geidžiama ir pasakojimo logika: per patirtus vargus ir sielvartą tiesiamas kelias į šviesų rytojų. Dievas, kad ir užtemęs, pasimetęs valandėlę, vis dėlto nepamiršta savo žmonių, ateina jiems į pagalbą, atlygina už jų skaudžius išbandymus. Ar ne taip įsivaizduojame idealų santykių su Dievu variantą? Ar ne taip dažniausiai iš religinės perspektyvos traktuojami tautų istorijos ir asmeninio gyvenimo įvykiai, net pati Evangelija? Sutemos nėra amžinos – kartojama ir kartojama nelaimei ištikus. Paskui būtinai atsiranda tai, ką gali pavadinti Dievo sugrįžimu ir jo paguoda.

Keisčiausias dalykas, kad Izaijo knygos happy ende sušmėžuoja mintis apie žmogų, kurio neįtikina nei motiniškos Dievo metaforos, nei amžinos meilės pareiškimai. Ziono duktė, išklausiusi vieną Dievo tiradą po kitos, neištars nė žodžio. Jos rauda, galima sakyti, išprovokavo Izaijo knygą, tapusią mums vilties vadovėliu, bet ji pati nesisuks džiaugsmo ratelyje. Kenčiantis Tarnas suksis, pakerėtas Dievo visagalybės, o Ziono duktė liks nebyli. Mylimasis tylėjo, jos širdgėlai liejantis per kraštus Raudų knygoje; dabar tylos metas atėjo jai. Tokia meilės logika? O gal būna per daug didelio skausmo, kurio neišeina pakeisti valiavimais? Gal paminklas žmogaus sielvartui nieko daugiau nereikalauja? Bent jau mylimojo pasiteisinimų ir žodžių apie savo gerumą ir stiprybę. Ziono duktė nori likti viena ir nepaguosta. Lauks Jėzaus iš Nazareto su visu jam, kaip ir jai, tekusiu apleidimu? Gal ruošis mater dolorosa vaidmeniui?

-tj-