Hiacintai ir Paryžius
Mėgstu gimtadienius. Kitų. Su įkvėpimu ieškau dovanėlės. Pasiskanaudama renkuosi gerą knygą, suprantama, pirmiausia perskaitau pati. Arba ieškau subtilių papuošaliukų, kuriuos galėčiau „pranešioti“. Dovana turi teikti džiaugsmą ir gaunančiam, ir dovanojančiam. Argi ne taip?
Negaliu dovanoti to, kas pačiai nemiela. Štai kad ir gėlės. Nemėgstu rožių. Jos tokios banalios. Dovanojamos visom progom ir visais metų laikais. Dėl to jos netenka savo individualybės. Jas renkasi tik tie, kurie visai neturi kūrybinio polėkio. Ir skonio. O aš turiu. Ir tą, ir šitą. Be to, rožės nenuspėjamos – kartais gali išstovėti ištisą savaitę, o kartais nuleipsta po kelių valandų. Jomis mėgautis rizikinga.
Aš mėgstu hiacintus. Sodriai mėlynus. Nes mėlyni aštriau kvepia. Šiek tiek gaila, kad jie žydi labai trumpai. Galbūt kaip tik todėl jų žydėjimas visuomet šviežias. Hiacintai – svajokliai! Jų kvapas gali nuskraidinti ten, kur tuo metu labiausiai norėtum būti. Aš noriu į Paryžių! Dabar! Nes dabar – pavasaris! Atgyja Eliziejaus laukai, Sena plaukia valtys. Valtyse – gražios, puošnios moterys su skrybėlaitėmis, kurios iškaišytos gyvomis gėlėmis. Kiekvienoje gatvės kavinukėje gali prisėsti prie Lautreco ar Monet, Elioto ar komisaro Megrė. Ak, Paryžius!
Draugei nuperku mėlynų hiacintų. Visą puokštę. Už vieną žiedą – trys litai. Brangoka. Užtat visas kambarys pakvimpa pavasariu! Kiekviena spalva turi savą kvapą. Ir galimybę sklisti erdve. Kaip ir laikas. Jis neturi ribų. Jo nesulaiko jokios užtvaros. Laikas ateina ir išeina kada tik panorėjęs. Jo neuždarysi skrynutėje su rakteliu. Tačiau kiekvienas nešiojamės savyje ir praeitį, ir ateitį. Ne tik savo Erdvėje tvyro visų epochų laikas, tereikia jį užuosti, išgirsti jo sparnų šnaresį. Mėlynas laikas sugeria daugiausia. Jis talpesnis už deginantį aguonų raudonį ar į trumpą malonumą nuviliojančią oranžinę. Geltonis linkęs pažirti, dėl to jį sunku susemti. O žalia pririša. Mėlyna plaukia dangumi ir upėmis. Plaukia ir skrenda. Tai svajoklių spalva. Romantiškas laikas…
Bastausi po senamiestį. Visai nebijau paklysti. Tarsi būčiau čia buvusi daugybę kartų. Iš kur tas jaukumas? Visa – sava, pažįstama. Pakeliu galvą į Paryžiaus katedros bokštus. Pro mažą varpinės langelį šmėkšteli iškreiptas Kupriaus veidas. Kvazimodas. Įėjęs į visų laikų erdvę. Nors pririštas prie šios katedros, bet savo bjaurumu pasmerktas amžinybei. Tapęs simboliu. Priklausantis visiems laikams. Tuo jis panašus į Sizifą, neatsiejamą nuo beprasmiško akmens ridenimo į kalną. Tapęs absurdo simboliu, kuris atpažįstamas visais laikais.
Eifelio bokštas baugina ir traukia. Aukščio bijau. Nusprendžiu kavos puodelį išgerti apačioje. Puodelis mažytis, kava – stipri, kartoka. Paryžietiška kava. Esu snobė. Negaliu neparagauti paryžietiškos kavos. Gatvės dailininkas kviečia pozuoti – nupiešiąs mano portretą. Užtruksią tik pusvalandį. Nebrangu. Sutinku. Bet ne iš snobizmo. Staiga suvokiu, kad neturiu kur skubėti. Juk aš – jau Paryžiuje! Bet žmonės skuba, grūdasi, stumdosi, paveiksluojasi. O aš maniau, kad Paryžiuje niekas neskuba. Ko? Juk esi ten, kur svajojai? Kol dailininkas škicuoja, uodžiu Paryžių, mėgaujuosi iš kažkur atplaukiančiu mėlynu hiacintų kvapu. Noriu pabūti čia ir dabar. Ir šitas „dabar“ atsiveria kaip šimtas šaltinių, plūstančių iš daugybės praėjusio laiko klodų: rūmai, puošnios suknelės, ant balto žirgo pats Napoleonas, už jo Balzacas, Hugo, Paryžiaus barikados. Van Goghas, Cézanne’as, Eliotas, Debussy, Claude’as Monet… Koks sodrus mano Paryžius!
Atsibundu apkvaitusia galva. Kambaryje trošku. Puolu praverti lango. Pro užuolaidas sunkiasi ryto šviesa. Prisimenu – šeštadienis. Ačiūdie, niekur nereikia skubėti. Draugės gimtadienis. Taip, tik pavakary. Žvilgsnis užkliūva už hiacintų, pirktų vakar. O vargeli! Nuleipę, suzmekę, išsikvėpę. Visą Paryžių atidavę man. Ar beatgaivinsiu? O tiek sumokėjau. Bet dėl Paryžiaus – verta…
