Eilėraščiai

Jackas Gilbertas (1925–2012), industriniame Pitsberge gimęs poetas, netikėtai išgarsėjo savo pirmuoju rinkiniu „Views of Jeopardy“ („Pavojingi požiūriai“) – jo nuotraukos puikavosi žurnalų viršeliuose, o knyga buvo vagiama iš bibliotekų. Bet Gilbertas, gavęs Guggenheimo stipendiją, išvyko į Europą ir liko ten dviem dešimtims metų – gyveno atokiose Graikijos salose ir Italijos vietovėse. Kita jo knyga „Monolithos“ pasirodė tik po 20 metų. Gilbertas, regis, visados buvo savanoris tremtinys: nebaigė universiteto, trynėsi su Allenu Ginsbergu San Fransiske, bet niekados nerašė kaip poetas bytnikas.

Pats save vadinęs rimtuoju romantiku, Gilbertas per 50 metų parašė tik keturias poezijos knygas. „Man tai ne verslas… Aš nesu poezijos profesionalas, aš jos ūkininkas“, – sakė jis.

 

Dovanotiems arkliams…

Jis gyvena dykrose, apleistose vietovėse

ir visų pamirštose šalyse. Niekur neturi adreso.

Bet Velnias jį vis tiek suranda. Numarina žmoną

ar sugadina santuoką. Atskleidžia kiekvieną prieglobstį,

paverčia populiariu, geresniu, paverčia

nenaudojamu. Atneša naujienų iš draugų, visi palaužti,

dauguma serga ar liūdi be jokios priežasties. Rodo jam

gražių moterų iš senų filmų nuotraukas –

jų švytintys šešiolikos pėdų aukščio veidai žvelgdavo

į berniuką, tamsoje ugdžiusį savo širdį.

Atsigabena nuotraukų, kaip jos atrodo dabar.

Pasakoja, kokios jos žvalios ir drąsios, kaip nepaiso amžiaus.

Viską atima. Nes Velniui pavesta

kenkti, murdyti mus netektyse, žinojime,

kad visus puikius dalykus sudarko menki

ir smulkūs. Bet jis leidžia mums valgyti keptą ožiuką

ant kalno virš Parikijos. Leidžia aptikti,

pirmąkart, nelauktai, mėnesienos nutviekstus

Paladijaus pastatus. Galbūt jis prastai

atlieka savo darbą. Gal myli mus,

pats nenorėdamas. Gal taip yra dėl moterų ir vyrų,

kurie stengiasi į jas įsiklausyti. Mes kuriame

kažką svarbaus iš medžių ir garvežių, uodžiame

žolių kvapą karštą liepos popietę ir taip augame.

 

Norint tik gero

Vedybos primena

kūdikio mėtymą į viršų.

Šis laimingas, o jie mėto

vis aukščiau. Iki pat lubų.

Kol užkliudo prastai įsuktą

lemputę

ir ji užgęsta,

vaikui ėmus kristi.

 

Vedęs

Grįžau iš laidotuvių ir ropinėjau

po butą, raudodamas,

ieškodamas žmonos plaukų.

Du mėnesius traukiau juos iš nuotako,

dulkių siurblio, iš po šaldytuvo,

rinkau nuo drabužių spintoje.

Bet, apsilankius kitoms japonėms,

nebežinojau, kurie plaukai jos,

ir lioviausi rinkęs. Po metų,

persodindamas Mičiko avokadą, radau

ilgą juodą plauką tarp žemių.

 

Blogyn

Žuvys yra siaubingos. Dažniausiai

jas atgabena į kalną auštant, gražias, šaltas

ir tokias svetimas po nakties jūros gelmėje,

didžiulės erdvės blėsta jų plokščiose akyse.

Minkšta tamsos mašinerija, galvoja vyras,

jas plaudamas. „Ką tu išmanai apie mano mašineriją!“ -

niršta Viešpats. Žinoma, atsako tyliai vyras

ir ima jas pjaustyti, atverčia mėsą nuo kaulų,

skverbiasi gilyn prie gličios bjaurasties.

Viešpats nesiliauja: „Pats pasirinkai

taip gyventi. Aš statau miestus, kur viskas

skirta žmonėms. Aš sukūriau Toskaną, o tu

apsigyvenai tarp uolų ir tylos.“ Vyras nuplauna

kraują ir išdėlioja žuvį didelėje lėkštėje.

Suberia svogūnus į karštą alyvuogių aliejų, įmeta

pipirų. „Visus metus gyvenai be moters.“

Išgriebia viską, sudeda žuvį.

„Niekas nežino, kur esi. Žmonės tave pamiršta.

Esi pasipūtęs ir užsispyręs.“ Vyras supjausto

citrinas ir pomidorus. Išima žuvį,

pakepa kaušinius. Nesu užsispyręs, galvoja,

nešdamas viską į stalą kieme, nutviekstą

ankstyvos saulės, maistu šmaižioja kregždžių

šešėliai. Nesu užsispyręs, tik nepasotinamas.

 

Gynyba

Visur sielvartas. Skerdynės. Jei kūdikiai

nebadauja vienur, jie miršta badu

kitur. Musių nutūptomis šnervėmis.

Bet mes džiaugiamės gyvenimu, nes taip nori Dievas.

Nes kitaip vasaros rytmečiai nebūtų tokie tobuli.Bengalijos tigras nebūtų taip stulbinamai

puikiai sukurtas. Vargšės moterys

kvatojasi prie šaltinio, akimirką tarp

jau patirtų kančių ir ateityje laukiančio

siaubo, šypsosi, kvatojasi, o kaime

tuo metu kažkas merdėja. Juokas

skamba kasdien klaikiose Kalkutos gatvėse,

moterys klega ankštuose Mumbajaus narvuose.

Jei išsiginsime laimės, atsispirsime malonumui,

sumenkinsime jų netekties svarbą.

Turime išdrįsti džiūgauti. Galime apsieiti be malonumo,

bet be džiugesio, be pasigėrėjimo – ne. Privalome

užsispirti ir džiaugtis liepsnojančiame

šio pasaulio žaizdre. Jei neteisybę paversime

vieninteliu dėmesio matu – šlovinsime Velnią.

Jei Dievo garvežys mus partrenks,

turime dėkoti, kad galas bent jau buvo didingas.

Turime pripažinti, kad, nepaisant nieko, liks muzika.

Stovime laivelio priekyje,

naktį išmetę inkarą mažame uoste,

žvelgiame į snaudžiančią salą: krantinėje –

trys uždarytos kavinės ir vienas šviečiantis žibintas.

Klausomės slopaus artėjančio ir vėl nutolstančio

irklų garso tyloje ir to pakanka visiems

būsimo sielvarto metams atpirkti.

Toks pasaulis

Dalykai, esantys savimi. Bangos – vandeniu, uolos –

akmeniu. Jos rankų kvapas. Ramuma. Vėtros.

Ir vėl ilga tyla. Šulinys. Triušis. Kaitra.

Speneliai ir ilgos šlaunys. Jos sunki švytinti plaukų ketera.

Mirguliuojantis vanduo tykšta, jai prausiantis saulėkaitoje.

„Tobula baltuma“. Šviesa blėsta kas vakarą

tarsi kažkas didžiai svarbaus. Už langų – vynuogės.

Linda kalba vis mažiau ir mažiau. Leidžiuosi prie jūros

kol ji miega. Įsibrendu į šaltą vandenį iki burnos,

saulė dar nepatekėjus. Linda dienai bėgant tarsteli:

metas valgyti arba: tuoj bus per tamsu plauti indus.

O vėliau tyliai išsmunka klykti į vėją,

pučiantį nuo vandenyno. Grįžta. Įžiebia lempas.

 

Įsivaizduoju dievus

Įsivaizduoju dievus sakant: mes

pabūsim tau geri. Suteiksim

tris norus, sako jie. Leiskite man

vėl pamatyti voveres, prašau.

Leiskite vėl paragauti didžiulio meitėlio,

įdaryto ir iškepto ant milžiniško iešmo,

išnešto žiemą į lauką, garuojančio,

kaimynystėje, kai paprastai negalėdavau

sau leisti nė šimto gramų,

kuriuos taip džiugiai kimšau žingsniuodamas

grindiniu pro Mėnulio gatvę,

pro Paukščių Narvelių Meistrų ir

Tylos gatves, pro Siusiojančių

Mažių gatvelę. Mes galime suteikti

tau išminties, sako jie sodriais balsais.

Leiskite mane pagaliau pas Ugetę, atsakau,

studentę alžyrietę didžiulėmis akimis,

droviai pakvietusią mane į kambarį,

kai buvau per jaunas ir suglumintas

pirmųjų metų Paryžiuje.

Leiskite man sužlugdyti savo gyvenimą.

Pagalvok, suokia jie kantriai, galėtume

vėl paversti tave įžymiu. Leiskit

man įsimylėti paskutinį kartą, maldauju.

Išmokykite mane mirtingumo, išgąsdinkit

mane į dabartį. Pagelbėkite surasti

šių dienų svarumą. Kad naktys

būtų kupinos ir širdis laukinė.

Skyrybos

Nubudau staiga, lyg išgirdęs kažką raudant.

Nulėkiau per tamsius namus.

Sustojau, prisiminiau. Ilgai stovėjau,

spoksodamas į ryškią mėnulio šviesą ant betono.

 

Viešpats sėdi su manimi prie namų

Viešpats sėdi su manimi prie namų, stebi,

kaip švelniai ant laukų leidžiasi tamsa.

Bandome nuspręsti, ar esu vienišas.

Pasakoju, kaip prabundu ketvirtą ryto ir mąstau

apie tai, ką vyras padarė Luizos dukteriai.

Apie tai, kaip išėjus į lauką nesimatė mėnulio.

Jis sako: tikriausiai sensti.

Sako, kad skurdas sekina mane.

Viskas gerai, atsakau. Jis paprašo Bramso.

Stebime, kaip blėsta jūra. Juosta vėl baigiasi,

o mes sėdime. Nerasdami žodžių.

 

Kita tobulybė

Čia nieko nėra. Uolos ir išdegusi žemė.

Viską sunaikino nuožmi šviesa.

Vien tik akmenys, užsispyrusių miežių

ir lęšių sklypeliai. Nė sulūžusio daikto

pataisyti. Niekas neišmetama,

niekas nepaliekama. Jei nori stalo,

sumoki žmogui ir padaro. Jei randi

kelis metrus spygliuotos vielos, parsineši namo.

Pravers. Valstiečiai nesijuokia.

Jie važiuoja juoktis į miestus ar šventes.

Beveik rojus. Viskas yra tai, kas yra.

Jūra – vanduo. Akmenys – uolos.

Saulė pateka ir leidžiasi. Gryna,

nepagerinta klotis.

 

Pietūs

Skiriama Susan Crosby Lawrence Anderson

Mažuose miesteliuose palei upę

nenutinka nieko diena po ilgos dienos.

Vasaros savaitės čia pasiliko amžiams,

o ilgos santuokos – visad vienodos.

Gyvenimą praskaidrina tik nelaimingi nutikimai,

žvejyba ir gimdymas. Kol iš rūko

išnyra laivas. Pasirodo

vieną rytą atsargiai iš už upės vingio,

lyja, laivas plaukia pro pušis ir krūmokšnius.

Prisišvartuoja jis karštą kvapnią naktį,

didingai, švytėdamas. Ir dingsta po dviejų

dienų, įsiūčio lydimas.

 

Iš: Jack Gilbert. Collected poems. New York: Alfred A. Knopf, 2012
Vertė Marius Burokas