Bilionių bylojimai
Paskutinę sausio dieną Vilniuje buvo pristatytas naujas leidinys – „Pietų Medininkai: keliautojo po Laukuvos apylinkes žinynas“ (Kaunas: Keliautojo žinynas, 2013). Jo autoriai Vytenis ir Junona Almonaičiai, išleidę jau ne vieną panašaus pobūdžio knygą, šį kartą kviečia į pačią Žemaitijos širdį – pietvakarinę Žemaičių aukštumos dalį, kur stūkso aukščiausioji jos viršukalnė – Medvėgalis (234,6 m), telkšo Dievytis ir Paršežeris, gimsta Yžnė, Lokysta ir Virvytė. Skaitytojams pateikiame tekstą apie istorinį kaimą Bilionis, daugeliui mažai žinomą, nors jį kerta senasis Žemaičių plentas, besidairantiems nepašykštintis didingo piliakalnio panoramos.
Bilionys (Bilioniai) – gyvenvietė prie senojo Žemaičių plento, penketas kilometrų nuo Laukuvos Kaltinėnų link. Per kaimą rangosi upės Rungys ir Sartalė. Bilionyse buvo rastas akmeninis kirvelis, o 1939 m. prie piliakalnio buvo iškastas vienas iš trijų Šilalės rajone rastų bronzos amžiaus dirbinių – apie 700–550 m. prieš mūsų erą pagamintas žalvarinis ietigalis. Rašytinę šios vietovės istoriją galima pradėti apytikriai nuo 1385 m. Tuomet sudarytame kryžiuočių karo kelio aprašyme paminėta Vampialaukio gyvenvietė. Nustatyta, kad 1667 m. ji dar egzistavo, tačiau vėliau įsiliejo į Bilionis, šie ir „paveldėjo“ jos istoriją. Tikslintinais duomenimis, patys Bilionys pirmą kartą paminėti (siołu Bilonskiemu) 1554 m. vietiniams bajorams išduotame akte. Sodžius aprašytas 1561 m. Pajūrio valsčiaus, kuriam priklausė, inventoriuje. Tuo metu jis dar tik kūrėsi, iš 28 atmatuotų valakų šeimininkus turėjo 12. XVI–XVIII a. Bilionys kartu su kitais valdovui priklausiusiais apylinkės kaimais sudarė Laukuvos vaitiją. XVIII a. pradžioje, po 1709–1711 m. maro ir karo su Švedija, šis kraštas visiškai ištuštėjo – dar 1738 m. Bilionyse nebuvo nė vieno gyventojo. Vis dėlto ilgainiui gyvenvietė vėl buvo gausiai gyvenama ir išaugo iki didžiausio Laukuvos valsčiaus kaimo. 1923 m. joje buvo surašyta 260 gyventojų ir 37 ūkiai.
Matyt, geografinė padėtis prie Žemaičių plento lėmė, kad sovietmečiu kaimas neištuštėjo, netgi pasipildė naujais gyventojais. Naują vystymosi impulsą gyvenvietė gavo 1995 m., kai buvo įkurta Bilionių seniūnija. Tiesa, ji nedidelė, apima aštuonis gretimus kaimus. 2013 m. Bilionyse buvo 75 sodybos, jose gyveno apie 280 sodiečių.
Iš Bilionių yra kilęs kunigas Pranciškus Stanskis (1815–1905). Jis 50 metų klebonavo ir gyveno Lygumuose (Pakruojo r.). Ten pagarsėjo kaip švietėjas, blaivybės skatintojas ir knygnešių rėmėjas. Be to, rašė didaktines ir humoristines eiles.
Pro Bilionis važiuojant Žemaičių plentu jau iš tolo matosi didingas piliakalnis, kuris dar vadinamas Šventkalniu ar Švedkalniu. XX a. pradžioje jį išgarsino lenkų archeologas Ludwikas Krzywickis, kuris žavėjosi piliakalnio išvaizda ir rašė, kad jis „neabejojamai pridera“ įdomiausiems priešistoriniams paminklams „ne tiktai Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje“. Piliakalnis įrengtas ant didelės kalvos, kuri virš jūros lygio pakilusi 204 m. Kalno šlaitai statūs, siekia apie 30 m, o jeigu matuotume nuo papėdėje telkšančio tvenkinio – net 44 m. Viršuje yra lygi, ovali 57 x 37 m aikštelė, kurią seniau supo pylimas. Kalno šlaituose buvo suformuotos net trys (!) terasos, ant jų stovėjo gynybinės sienos. Deja, dvi žemutinės terasos beveik nuartos, jų liekanos matosi tik šiaurės vakarų šlaite. Maždaug 5 m žemiau aikštelės suformuota viršutinė terasa ryški ir dabar, todėl žvelgiant iš pietų ar šiaurės pusių piliakalnio linijos primena dvilaiptę piramidę. Archeologai piliakalnio iki šiol rimčiau netyrinėjo, bet yra žinoma, kad po aikštelės velėna glūdi storas kultūrinis sluoksnis. Pietinėje kalvos papėdėje yra gyvenvietė, kurioje rasta grublėtosios keramikos šukių. Iš to sprendžiama, kad piliakalnis naudotas jau pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje. Vėliau jis naudotas ginant kraštą nuo kryžiuočių antpuolių.
Bilionių piliakalnis. 2008. Jolantos Naujėkienės nuotrauka
Konkrečių žinių apie piliakalnyje stovėjusią pilį kol kas neaptikta. Tiesa, tyrinėtojas Stasys Kasparavičius 2003 m. pakartotinai iškėlė hipotezę, kad ant piliakalnio lokalizuotina garsioji Pilėnų pilis, kurios gynėjai, 1336 m. apgulti kryžiuočių, susidegino. Pagrindinis argumentas – vietovardžių panašumas. Tačiau kalbininkai oikonimą Bilionys (Bilioniai) linkę kildinti iš asmenvardžio. Prie tokios nuomonės dera istoriko Vacio Vaivados įžvalga, kad XIII a. Bilionys galėjo priklausyti Žemaitijos kunigaikščiams Bulioniams (Bulaičiams). Šių hipotezių fone vėl prisimintinas tikras faktas, kad XIV a. pabaigoje piliakalnio papėdėje buvo įsikūrusi Vampialaukio gyvenvietė. Galbūt greta stovėjusi pilis taip pat turėjo Vampių vardą?
Istorinių žinių apie piliakalnį stygių kompensuoja padavimai, kurių užrašyta bent keliolika. Taigi senų senovėje ten gyvenę milžinai. Jie ir supylę Švedkalnio bei Aukštagirės kalnus. Paskui, sėdėdami ant jų, milžinai paduodavę vienas kitam samtį su bulviene. Taip pat „seni žmonės šnekėdava, ka švedā līpi tun kālna supilti, ir žmuonis supīli. Tame kalne anī ir gīvena. Šiaures pusėj īra dures. Pro jas švedā ir sulīsdava.“ Pasak kito padavimo, švedai ant kalno pasistatę pilį, ir žemaičiai niekaip negalėję jų išvyti. Tuomet sugalvoję būdą, kaip švedus iš pilies išvilioti. Taigi jie apsiuvę vieną arklį raudona medžiaga ir paleidę prie besiganančių švedų arklių. Šie pradėję tą raudonąjį kandžioti, spardyti. Kilęs didelis triukšmas, sąmyšis ir švedai išpuolę iš pilies žiūrėti, kas gi ten nutiko. Per skubą jie nepasiėmę ginklų, o žemaičiams tik to ir reikėję. Jie švedus sumušę ir išviję.
Senesniuose tekstuose piliakalnis vadinamas ne Švedkalniu, bet Šventkalniu. Pasakota, kad „tėn onksčiau liob aukas degins“. Už 1,5 km į rytus nuo kalno yra Šventpelkė, iš jos išteka Šventupukas. Tad tikėtina, kad pilies aikštelėje arba kažkur piliakalnio papėdėje tikrai buvo šventvietė.
Dar 1960 m. Bilionių apylinkėse buvo įkurtas kraštovaizdžio draustinis, nūnai jis tapęs Varnių regioninio parko dalimi. Užkopęs piliakalnio viršūnėn, kiekvienas įsitikins, kad nuo jo regimi vaizdai – tikrai įspūdingi. Į kurią pusę bepažvelgtum, širdį džiugina įstabios, žvilgsniu neaprėpiamos Žemaičių aukštumos panoramos.
Bilionių etnografinė sodyba. 2013. Skirmanto Kižio nuotrauka
Pietrytinėje piliakalnio pašlaitėje, senų medžių pavėnėje, glūdi etnografinė sodyba, kurią sudaro keturi pastatai: XIX a. viduryje suręstas tvartas-jauja, XIX a. pabaigoje statyta troba ir 1930 m. iškilę klėtis bei malkinė su rūsiu. Ypač įdomi klėtis, kurios sienos suguldytos iš itin storų, per ilgą laiką smarkiai išlinkusių ąžuolinių rąstų. Sodyba saugoma kaip liaudies architektūros paminklas ir iš išorės tebeatrodo gana autentiškai. Ji bene vienintelė plačioje apylinkėje primena, kokie buvo Bilionys ir gretimi kaimai ikikolūkiniu laikotarpiu. Beje, tyrinėtojų duomenimis, Bilionys išsiskyrė tuo, kad juos sudarė vien tik panašūs į šį vienkiemiai – stambūs, gausiai apželdinti, turėję savus tvenkinius, didelius sodus. Nūnai sodybos pastatų vidus tvarkomas šiuolaikiškai, joje įsikūrusi išskirtinės aplinkos kaimo turizmo sodyba.
Pietinėje piliakalnio papėdėje tviska nedidelis tvenkinukas su paukščių pamėgta salele. Nors prieiti nėra patogu, karštą vasaros dieną jis visai tinka atsigaivinti – vanduo vėsus ir gana švarus. Tvenkinio pakrantėje, ąžuolų pavėsyje, įrengta poilsiavietė.
Už gero kilometro į pietus nuo Bilionių piliakalnio, jau kitapus senojo Žemaičių plento, telkšo nedidukas ežerėlis Burkalė. Žvelgiant į jį galima įsivaizduoti, kaip susidarė kalvotajai Žemaitijai būdingos tarpukalvėse liulančios pelkaitės. Daugelyje šių vietų seniau būta ežeriukų. Burkalė dar spindi, bet ją žiedu jau supa klampi pelkė, ateityje ji užmerks ir likusią ežero akį. Padavimai sako, kad pro Burkalę bėgę švedai, išvyti iš Švedkalnio. Jų vadas turėjęs dvylika auksinių kėdžių, auksinį stalą, dvylika auksinių lėkščių ir auksinį dubenį. Auksinius daiktus sudėjęs į skrynią ir grandinėmis nuleidęs į Burkalės ežerą. Niekam iki šiol to aukso ištraukti nepavykę. Gal ir neverta jo ieškoti, geriau ežeriuku pasigėrėti iš tolo. Mat pelkės kilimas dar formuojasi, jame yra gilių akivarų.
Bilionių (Šilalės r.) pėduotasis akmuo. 2013. Vytenio Almonaičio nuotrauka
Pietinę Bilionių dalį kerta žvyrkelis, kuriuo galima nuvažiuoti į Šiauduvą. Nukakus juo 900 m nuo Žemaičių plento dešinėje pasimato nedidelis miškelis. Jo pakraštyje, 100 m į vakarus nuo kelio, keliautojų dėmesio laukia Bilionių pėduotasis akmuo. Jis nemenkas – gerų 3 m ilgio, daugiau nei 2 m pločio ir aukščio. Pasakota, kad kartą „važiava velnē ī baliu, su savim ant ratuku vežės tun akmeni. Ratukā sugriuva, akmū nusirita, tap ir lika gulieti. O ant jo šoka ir linksminos velnē ir pėdas imīni.“ Vakarinėje akmens pusėje gerai tebesimato du pailgi įdubimai. Didesnioji, maždaug 20 cm ilgio, įduba tikrai primena skeltanagio pėdą. Rytiniame riedulio šone ryški bato formos, maždaug 23 cm ilgio ir 9 cm pločio, pėda. Ji – kelių centimetrų gylio, greičiausiai iškalta. Žinoma, kad kol akmuo gulėjo pirminėje vietoje, arčiau Žemaičių plento, pėdų ant jo buvo daugiau. Pergabendami į dabartinę vietą, matyt, jį apskaldė melioratoriai.
Bilionių centre, prie seniūnijos pastato, yra paminklas 1952 m. žuvusiems partizanams. Jis mena laikus, kai šiose apylinkėse veikė Šalnos tėvūnijos Lukšto būrio partizanai. Vienoje Bilionių sodyboje jie turėjo ryšio punktą, per kurį palaikė ryšius su Žemaičių apygardos vadu Vladu Montvydu-Žemaičiu. Deja, 1952 m. MGB apie tai sužinojo ir sodyboje surengė pasalą. Balandžio 18-ąją į ją patekę žuvo kovotojai Tadas Liatukas-Vytautas, Kazys Rupšys-Tigras ir Aloyzas Sabockis-Genutis. Partizanų palaikai surasti, palaidoti Šilalės krašto rezistentų kapinėse.
