Vindausų jūra – poilsio krantas?

Visada, kai įjungiu kompiuterį, ekrane pamatau žydrą jūrą, smėlėtą krantą ir horizonto liniją po baltais debesimis. Kiekvienąkart lieku patenkinta ir, žinoma, tikra, kad taip, tai ji – mano jūra, mano krantas, mano šaltos bangos, mano paplūdimys.

Autorės nuotrauka

Tačiau tądien, tarsi pirmai aistrai po karšto įsimylėjimo išblėsus, aš suabejojau „savo“ jūra, suabejojau savo žinojimu apie ją. Atmintyje susisluoksniavęs Baltijos atminimas vis dar glostė širdį, tačiau aš įtariai tyrinėjau tą ekrane vėl pasirodžiusį vaizdą: apžiūrėjau smėlio spalvą, bangų dydį, debesų gylį, horizonto linijos tiesumą ir, dar nieko įtartina nepastebėdama, vis labiau abejojau jo tikrumu. O kai pagalvojau apie tai, kad šios užsklandos kūrėjai (iniciatoriai, krikštatėviai, programuotojai) „mano“ jūros nėra girdėję nei regėję, galutinai sutrikau – ką visa tai reiškia?

Kodėl jų pasirinktas vaizdelis yra toks apibendrintas, kad aš matau savo Baltijos jūrą?

Greičiausiai, žiūrėdami į tą patį paplūdimį, skirtingi pasaulio gyventojai mato savo jūras, savo krantus. Gal tai net ne jūra, gal vandenynas. Ramusis arba Atlanto… arba nė vienas iš jų konkrečiai.

Jūra-vandenynas, jūra-vandenynas, jūra-vandenynas, jūra-vandenynas, jūra-vandenynas.

Baigiu patikėti, kad ši ekrano dekoracija, ši jūros-vandenyno iliustracija pretenduoja tapti atvaizdu, XXI a. ikona, ženklu ar bent jau labai konkrečia abstrakcija, kurioje telpa visi mano ir ne tik mano prisiminimai, visi žiūrėjimai į ją.

Jūra yra jūra, vandenynas yra vandenynas. Jūra-vandenynas, jūra-vandenynas.

Skiriasi tik mūsų jūros-vandenyno jausmas… Lygiai kaip sniego, šalčio ar laimės jausmas.

Jūravandenynas, jūravandenynas, jūravandenynas, jūravandenynas, jūravandenynas.

Jūravandenynas (dabar jau be brūkšnelio) supa, liūliuoja mane tarsi koks užkalbėjimas ir neša į tokią beribę ir belaikę būseną, kurią pavadinčiau jūros-vandenyno kodu, užkoduota tikrove.

Jūra-vandenynas atpalaiduoja mane ir aš dar kartą, pasinėrusi į bangas, pasijuntu tokiame tarpe tarp žemės ir dangaus. Dangaus ir žemės tarpas jūroje-vandenyne. Jūros pločio tarpas. Jis paryškina horizontą, todėl nebaisu paklysti, todėl ramu.

Žinau, kad vaikų piešiniuose tokių horizontų dažniausiai būna du. Vienas žemės, kitas – dangaus.

Nežinau, iš kur jie du, bet kai vaikai piešia jūrą, jūra su dangumi nesusilieja: popieriaus apačioje jie piešia jūrą, o viršuje dangų. Todėl vietoj mums įprastos vienos horizonto linijos atsiranda dvi linijos – du horizontai. „O kas tame tarpe?“ – klausiu vaikų. Jie gūžčioja pečiais, nors šiaip jau jiems viskas aišku. Viskas buvo aišku, kol aš paklausiau: nebuvo jokių ribų, jokio skirtumo.

Beribė jūra, bekraštis vandenynas, beribė jūra, bekraštis vandenynas, beribė jūra be ribų.

Jūra beribė, o mes riboti. Mes apribojame save, nes mūsų galimybės skirtingos? O gal mes skirtingai įsivaizduojame, kas privalu, o kas ne, kas išgalvota, o kas realu. Mes apribojame save, mums reikia jūros kranto, kad pailsėtume. Mes ilgimės jo. Vaikų ilgesys kitoks. Jie moka ilsėtis.

Jūravandenynas jūravandenynas jūravandenynas jūravandenynas jūravandenynas.

Jūravandenynas jūravandenynas jūravandenynas jūravandenynas jūravandenynas.

Jūravandenynas jūravandenynas jūravandenynas jūravandenynas jūravandenynas.

Jūravandenynas jūravandenynas jūravandenynas jūravandenynas jūravandenynas.

Jūravandenynas.

Šiaip jau tas jūros-vandenyno vaizdinys ekranėlyje greičiausiai yra riba tarp realios ir virtualios tikrovės. Toks riboženklis ir valiūkiškai banguotas perspėjimas apie galimą smegenų išglebimą maikrosofto sistemos vindausų pakrantėje, jei kada per ilgai užsibūčiau.

Tuomet Baltijos pakrantėje pamatyčiau tikras Karibų palmes, tokias kaip ant rankšluosčio toje mano nuotraukoje.

Išjungiu kompiuterį.

Nuo šiol elektroninis vaizdas nebebus mano jūra.

Turiu ir kitų prisiminimų apie ją.

Prisimenu, pūtė vėjas, jūra stipriai bangavo, buvo iškilmingai gražu: horizonto plyšys su besileidžiančia saule, raudono aukso vanduo ir… dar maža mergaitė lyg balta žuvėdra. Jau kuris laikas ji šokinėdama krykštė ant kranto, o aš tik gūžiausi nuo vėjo ir galynėtis tingėjau. Jei ne mergaitė, nebūčiau išdrįsusi nusiauti batų ir įbristi į jūrą.

O štai profesorius Bartelblumas iš A. Baricco romano atvažiavo į užkampį prie jūros tapyti jūros akių. Kiekvieną dieną jis tapė ir tapė jos akis, kol sukūrė seriją tuščių paveikslų.