Šeši performansai (2)

Pabaiga. Pradžia Nr. 5

4

Vidaus ritinys
Interior Scroll

Carolee Schneemann priartėja prie ilgo stalo nešina dviem marškomis. Nusirengia, įsivynioja į paklodę ir užlipa ant stalo. Pranešusi, kad žiūrovams skaitys iš savo knygos „Cézanne, She Was a Great Painter“, nusimeta maršką, pasilikdama prikyštę, ir kūną bei veidą ištepa tamsiais dažais. Laikydama knygą ir balsu skaitydama, grakščiai imituoja tapytojo modelio vertas pozas.

Paskui Schneemann pašalina prijuostę ir lėtai lėtai iš savo vaginos traukia popieriaus ritinį, balsu jį skaitydama:

Aš sutikau laimingą vyrą / struktūralistinio kino kūrėją – bet nevadink manęs taip / tai kažkas kito / aš sutinku – jis sakė mes tave mėgstame / tu esi žavinga bet mūsų neklausk / žiūrėti į tavo filmus mes negalime / yra tam tikri filmai į kuriuos mes žiūrėti negalime / asmeniniai griozdai jausmų atkaklumas / prisilietimo jautrumas dienoraštinis mėgavimasis / tapybiška netvarka tankus geštaltas / jis sakė gali daryti kaip aš darau vienas aiškus procesas / sek jo griežčiausias pasekmes intelektualiai / sukurk permutacijų sistemą sukurk / vizualinę išraišką / emocija intuicija įkvėpimas – tai griozdiški įpročiai kurie / skiria menininkus nuo paprastų žmonių tų kurių / neaiškios tendencijos primetamos žiūrovams / jis sakė mes galime būti lygūs draugai nors mes ne menininkai / lygūs aš sakiau mes negalime būti lygūs draugai ir mes / negalime būti lygūs menininkai.

Schneemann reabilituoja vaginą kaip kūrėją. Nebėra pasyvaus modelio, gulinčio tapytojui po kojomis ir fališku teptuku. Išblyškusios Beatričės, tegalinčios laukti rojuje, kolei Dante patiria visas pragaro įdomybes. Virginios Woolf, neįleidžiamos į biblioteką Oksbridže. Sąmoninga dekonstrukcija.

Išties tai ritualinis staugsmas, pasitelkiant pačius patriarcho intelekto ginklus: literatūrą, raštą, tekstą, ir perkeliant juos į ribinę, nekontroliuojamą, bet taip geidžiamą erdvę; tik ši erdvė naudojama ne abstrakčiam vyriškam geismui, o konstruktyviai, gaivališkai kritikai.

Į tavo filmus žiūrėti mes negalime, bet tu žavinga. Tavo tikras moteriškumas, nesuterštas feministinio nuodo, juk gamtoje išsyk matosi, kas skirta vyrui, o kas moteriai; amžinybės knygoje įrašyta.

Kodėl negali nutapyti gražaus natiurmorto, užuot traukusi popierių iš savo vaginos?

 

5

Menas / gyvenimas: kūrinys su virve
Art / Life: Rope Piece

Tehching Hsieh mėgsta peržengti ribas – tiek fizines, tiek metafizines. Ir eksperimentuoti. Hsieh gimė Taivane, bet visai nenorėjo ten likti, tad, pirmai progai pasitaikius, išplaukė link Amerikos, kur, iššokęs ties Filadelfijos krantais, dirbo indų plovėju. Plaudamas indus, Hsieh daug ir intensyviai galvojo. Arba ne – kas jį supaisys.

Šuolis – iš esmės kertinis Hsieh momentas. Vienas pirmųjų Hsieh kūrinių – „Jump Piece“ (1973), kuriame jis užfiksuotas šokantis pro langą, esantį antrame namo aukšte. Dvi nuotraukos. Pirmojoje – jis ore. Antrojoje – ant žemės, keista veido išraiška. Lūžo jo kulkšnis, ir nuo tada Hsieh yra ganėtinai sunku vaikščioti. Bet, man regis, buvo verta.

Ir dabar Hsieh iššoka iš laivo – ir nepaskęsta. Bet, kaip ir Beuysas, Hsieh pasineria į neparadinę amerikietiškosios svajonės pusę; jis plauna indus restorane, valo ir šluoja koridorius, toli gražu nepretenduodamas į kultūrinį elitą.

Man regis, Hsieh iki šiol nemano, kad jis „daro meną“. Man regis, Hsieh iki šiol šokinėja pro langą ir laužo savo kaulus, tik kitokiomis formomis.

Vėliau Hsieh metė plauti indus ir nutarė paeksperimentuoti. Metus praleidęs narve (1978–1979), bedaužydamas laikrodį kiekvienos dienos kiekvieną valandą (1980–1981), lauke, nėsyk neužeidamas vidun (1982–1983), jis įžengė kiton dimensijon: žmogiškojon. Hsieh virve susirišo su Linda Montano ir kartu praleido vienus metus. Kartu, bet atskirai: nors juodu jungė virvė, jie negalėjo vienas kito liesti.

Virvės neišvengiamybė. Niekada nesi vienas; daliniesi absoliučiai viskuo. Pamažu niujorkiečiai apsiprato su gražiai apžėlusiu Hsieh ir gracinga Montano, vaikščiojančiais į galerijas, spektaklius, maisto prekių parduotuves.

Hsieh sako, kad esmė – švaistyti laiką ir laisvai mąstyti; viena vertus, Hsieh rodo vidurinį pirštą modernizmo simuliakrui ir kuria savą laiką, savoje erdvėje su savomis taisyklėmis. Kita vertus, jis tiesiog vaikšto gatvėmis su Linda Montano: kuris kurio šuo?

Na štai.

 

6

Baltojo lokio metai ir du neatrasti amerikindėnai aplanko Vakarus
The Year of the White Bear and Two Undiscovered Amerindians Visit the West

 

Roland’as Barthes’as rašo apie egzotiškojo Kito gimimą: vyraujančiai buržuazijai sutikus kažką nesuprantama, patogu (kai naudinga) jo kitoniškumą pavadinti egzotiškumu ir taip užkirsti bet kokį supratimą. O paskui imti pardavinėti bilietėlius, marškinėlius, kepurėles, atvirukus.

1992 metais Guillermo Gómezas-Peña ir Coco Fusco nutarė tapti būtent tuo: nepažintais, nuotykiais dvelkiančiais amerikindėnais. Juodu užsidarė dideliame narve, apsiskelbė (na, taip sakė lentelė šalia) atvykę iš Europos kultūros nepaliestos salelės šalia Meksikos. Performansas buvo parodytas daugelyje prestižinių meno ir mokslo muziejų. Tapo metų sensacija.

Žmonės itin paprastai patikėjo šia iliuzija. Gómezas-Peña dėvėjo antkrūtinį ir leopardo kailio raštais išmargintą imtynių kaukę; Fusco pynė įspūdingas kasas, segėjo iš žolių nuvytą sijonėlį, leopardinę liemenėlę, buvo su beisbolo kepurėle ir sportbačiais. Ji reguliariai sušokdavo autentišką čiabuvių šokį, jis neaiškia kalba pasakojo jų gimtosios žemės istorijas. Ir dar juodu valgė bananus, paduodamus muziejaus prižiūrėtojų, ir pasiuvo keletą vudu lėlių. Žodžiu, visas išprotėjusių džiunglių čiabuvių komplektas.

Tačiau žiūrovai – šėlo iš laimės. Mama, mama, žiūrėk, čia čiabuvis! Ar galiu jį paliesti? Žinoma, kad gali. Liesk daug ir stipriai. Žmonės fotografavosi, grožėjosi, bandė atsiriekti sruogą Fusco plaukų. Ir antrą. Ir trečią.

Realiai narvas tapo tuščia drobe parodos lankytojų svajonėms; mes nebeturime iliuzijų būti markais polais ir atrasti kažką neįtikėtino, todėl tenkinamės patiekalais narvuose. Bet lieka pirmykštis pasitenkinimas, toks primityvus viršenybės jausmas: žiūrėk, kaip jie mėgaujasi tais bananais, eime valgyti omarų.

Ir Kolumbas, atradęs naują žemyną. Iki Kolumbo tasai žemynas paprasčiausiai neegzistavo, ir žmonės jame nemylėjo, negyveno ir nekariavo.

Ne, kur tau.

Tik užsidaręs narve ir muziejaus aprobuotas, tu tampi žmogumi.