Psichoterapeutė Žaklina ir Siono vienuolynas

Jacqueline Légaut. Psichoanalizė lyg niekur nieko. Iš prancūzų k. vertė Aušra Budrytė. V.: Demos, 2013. 111 p.

2009 m. „Demos“ institutas drauge su „Kitomis knygomis“ išleido straipsnių rinkinį „Demokratija be darbo judėjimo“ – „pirmąją originalią kairiosios minties knygą posąjūdinėje Lietuvoje“ (anarchija.lt), 2010 m. – S. Žižeko „Smurtą“, 2012 m. – A. MacIntyre’o 1953 m. tekstą „Marksizmas ir krikščionybė“. J. Légaut „Psichoanalizės lyg niekur nieko“ – padrąsinančiai plonos knygelės su abstraktaus meno pasteline ameba mediciniškai baltame viršelyje – priešlapyje 2013 m. data, tačiau knyga naujutėlaitė – jos pirmasis pristatymas vyko vasario 6 d. Kvietimo į renginį tekstas feisbuke įspėjo apie „apgaulingai lengvą“ knygos stilių: kadangi vietoj sunkiasvorės terminijos J. Légaut pasirinko stilizuoto dialogo šnekamąją kalbą, į skaitymo nuotykį gali leistis ir skaitytojas, neturintis „specialaus psichologinio ar filosofinio išsilavinimo“; toliau kvietime prabylama savo ruožtu sunkiasvoriu samprotavimu apie tai, kokie apgaulingi yra kasdienės kalbos žodžiai: į juos neva lengva įmąstyti savus turinius. „Tačiau ar šiandien dar įmanoma būti tikroms (-iems), kad žodžiai, kuriuos kažkas sako ar rašo, dar reiškia tą patį, ką reiškia man?“ Norisi atitarti: kokio dydžio visata? ar yra Dievas? kodėl esti kažkas, o ne niekas? kokia gyvenimo prasmė? Stilistines šio redakcinės kolegijos komunikato anomalijas norisi aiškinti prieš tai vykusiomis diskusijomis: N. Vasiliauskaitės, kuriai bendražygių išleista knyga buvo prieinama anksčiau nei plačiajai publikai, kritiką J. Légaut adresu redakcinė kolegija priėmė kaip absoliučiai neleistiną, užuot vertinusi kaip sveiką ir būtiną higieninę diskusijų discipliną; recenzentui ne ką aiškiau, kodėl aštrėja ši įtampa, tačiau tokios peripetijos daro knygą artefaktu, įkūnijančiu ideologines, emocines, dvasines įtampas; recenziją tai daro įdomiu uždaviniu: galbūt iš J. Légaut knygos turinio galima kaip nors išskaityti, kodėl „Demos“ institutas rinkosi konkrečiai ją, arba identifikuoti konceptus, kuriais norima papildyti progresyviojo sluoksnio idėjų rezervuarą (angl. pool).

„Demos“ į vieną leidinį sudėjo dvi J. Légaut brošiūras – 2003 m. „Žodžio įstatymus“ ir 2007 m. „Psichoanalizę lyg niekur nieko“. Abiejose knygelėse autorės avataras – psichoterapeutė Žaklina – kalbasi su Kamile – „smalsia mergina, kuriai svarbu suprasti, ką iš tikrųjų reiškia“ psichoanalitiko Ch. Melmano žodžio įstatymų konceptas (anot autorės, p. 62), t. y. „jauna moterimi, trokštančia suprasti, kas yra psichoanalizė“ (anotacija), t. y. šlapiu sapnu tokio tipo veikėjų kaip T. Girdzijauskas ar D. Ražauskas – moterimi, kurios esybę sudaro jos alpėjančios ausys, o klasikinis literatūrinis įkūnijimas yra D. Browno Sofi Nevė; moterimi-materija, priimančia Dvasios apsėklinimą; bet kadangi jos sielos molį kočioja psichoterapeutė Žaklina, knygos siužetas bent jau pereina Bechdel testą. Tai „filosofinis dialogas“, o ne menamo psichoterapijos seanso stenograma, kaip I. Yalomo romanai, – nepaisant medicinišką tikslumą suponuojančių datų abiejų knygų skirsnių paantraštėse. „Žinoma, svarbu, ir ne šiaip svarbu“ (šauktukas), – sako psichoterapeutė Žaklina pačioje pirmoje savo replikoje (p. 8), t. y. net stiliumi tam tikru mastu imituojamas Platono dialogas ar kas nors, kas savo ruožtu dairėsi į Platono dialogus (Th. More’as, Campanella – bet kas, kas per du tūkstančius metų šio pobūdžio raštiją papildė savo tekstais); filosofinis dialogas ar šiaip trumpas traktatas, kuriame glaustai poziciją persako autorius, neretai reikšmingas ne tekstais, o pilietine veikla, – lietuvių autorių nebandytas žanras, neįprastas ir trūkstamas; prancūzei publikuoti tokio žanro knygelę galbūt yra stilinga, t. y. ne įžūlu, o atvirkščiai – subtilu, neįkyru. (Panašią mintį esu išsakęs apie pianistės E. Puzaitės sentencijų rinkinį – kam paniekinti tokią knygelę kaip grafomanišką hybris, jei kitame luome tai socialiai naudingas tekstas, pvz., cirkuliuodamas palengvina pažintį?) Tačiau Kamilės moteriškumas – tai ne atsitiktinis stiliaus trūkumas: J. Légaut, porindama J. Lacano psichoanalizės filosofemas, gausiai apsmilko jas redukcijos į erotinę meilę (būtent meilę, ne seksą) smilkalais, t. y. renkasi lietuvių humanitarui iki dantų skausmo pažįstamą kalbėjimą – meilė! bekalbis „aš–tu“ santykis! – kuris Lietuvos filosofijos subkultūroje yra suėjęs į neatpainiojamą simbiozę su vulgariu seksizmu.

Tačiau ir šie smilkalai nėra tik literatūrinis populizmas. „Žodžio įstatymai“ – tai kalbos „bendroji nuosavybė“ (angl. commons) minus tai, kas kalboje yra ne emocinių poreikių raiška, o fakto konstatavimas ar samprotavimas. Poreikis – tai ketinimas, tad nenuostabu, kad jų raiškos plotmę galop valdo įsakymai, t. y. instrukcijos, ką daryti (ar ko nedaryti). Idant sąveikaujantieji šioje plotmėje neiškriktų, tokios instrukcijos turi būti jiems bendros. Kamilei prisileidus (ir supratus) šį samprotavimą, ir mediumė-psichoterapeutė užsiundo ją papildomų prielaidų pandemoniumu: tai „žodžio įstatymai“ konstituoja tiek kalbą, tiek geismą, ir kalba yra erotinio geismo ir tik jo išraiška; „žodžio įstatymų“ archetipas yra Dekalogas, t. y. Tora; Biblijos autoriai išrado Dievą (p. 36), nes suprato Lacano-Melmano-Légaut psichoanalizę; vykstant sekuliarizacijai ir technologinei pažangai žmonės nusisuka nuo Dekalogo, vadinasi, ir nuo „žodžio įstatymų“ apskritai, todėl kyla pavojus pačiam geismui, kurį konstituoja genderiai – vyro socialinis vyriškumas, moters moteriškumas – ir tik jie. Žaklinos ir Kamilės naujai iškeptam rezistenciniam judėjimui taip nepaprastai svarbu išgelbėti genderius, kad dėl to galima priimti dekonstruktyvistiškai pertvarkytą monoteizmą, neigiant patį kontaktą, o kartu ir viduramžišką Joakimo Floriečio istoriosofinę ereziją: Dievo Tėvo erą su Senuoju Testamentu pakeitė Dievo mirties epocha – krikščionybė, – kuri taip pat išsipildė ir baigėsi; atėjo Šv. Dvasios eonas, kuriame neįmanoma ir neteisėta formuluoti apibendrinimų (p. 22), kuriame Dievo hipostazė yra tikinčiųjų bendruomenė ir jos erotinių ir etinių santykių savijuda. (O nerimą kelia, kad šį memą įkalbinėja ir S. Žižekas, bet apie tai kada nors kitą kartą.)

Iš antrosios knygos galima bent jau suprasti, kodėl „Demos“ institutas pasirinko leisti šią brošiūrą, sudaužydamas feminizmo kolektyvinę širdį; „Psichoanalizė lyg niekur nieko“, 2007 m. tekstas, kalba apie Žaklinos pilietinę veiklą. Kodėl psichoanalizė tebėra aktuali? Nes psichoanalizėje mąstoma apie kalbą (p. 64), vadinasi, apie socialumą ir etiką; todėl būtent psichoanalizė, t. y. anksčiau aprašyta gnozė, yra ypač aktuali pasaulyje, kuriame „visi sėdime toje pačioje valtyje“ (p. 66), turint omenyje „klimato kaitą, energijos, gėlo vandens išteklius, užterštumą“ (p. 68). Iš Didžiojo Kito horizonto pasitraukus religinės fantazijos figūroms, buvimas atsivėrusio Nieko akivaizdoj yra autentiškiausiai etiška būklė, kuri leidžia žmogui įsisąmoninti jam tenkančią atsakomybę už save, visuomenę, pasaulį; neautentiškai patirta atsakomybė pasireiškia kaip neurotiška kaltė ir veda į totalitarizmą; psichoanalizė turinti parodyti projekcijų (į Dievą ar lyderį) fiktyvumą, t. y. įstumti žmogų į autentišką kaltę ir garantuoti, kad šį kartą jis išgyvens ją teisingai, t. y. ekologiškai ir šeimyniškai. Todėl Grenoblio psichiatrai ir socialiniai darbuotojai susiburia į diskusijų klubą, kad drauge priešintųsi biurokratijos inercijai, mušančiai jų darbo našumą, ir žmonių likimams grasinančiai psichiatrijos standartizacijai, gal netgi farmacijos kompanijų rinkos hegemonijai. Šios veiklos įteisinimo, populiarinimo, apibendrinimo reik-mė yra pakankamas atsakymas į klausimą, kokia šios knygos funkcija, t. y. autoriaus intencija. Ir tai verta įsidėmėti, nes tai vienas iš būdų, kaip galima tiesioginė demokratija. Aptarnavimo sferos darbuotojus suvokti kaip naująjį proletariatą, o rinkodaros specialistus ir psichologus – kaip šio naujojo proletariato žiedą, specialistų elitą (kaip kadaise inžinieriai atomininkai); šių specialistų diktatūra, jų poklasio dominavimas visuomenėje būtų tiesioginė demokratija.

Negerai.