Preila, aną rudenį

Achtung Achtung: vaikai čia agresyvesni nei katės. Pastarųjų paprasčiausiai čia nėra. Niekur. Nuobodžiai ir išsamiai buvo dairytasi ir erkiuliškai, ir puariškai, ir netgi mobidikiškai, – pastarąjį veiksmo pobūdį be skrupulų vienu giljotinos smūgiu galėtų pakvestionuoti prezervatyviai visais metų laikais įtari Valstybinė kalbos inspekcija. Reido metu patikrinti net keli įtariai atrodantys išgverę krūmynai greta palengva jau rugsėjiškai pulsuojančių marių – ten, atokaitoje, dvi apsiblaususios žmogystos pilkais aiškiai nesmokingais nežinia kiek laiko (tiesa, kiek vėtrungiškai, kaip ir pridera čiabuviams) ir tiek pat nežinia kam gan profesionaliai vaidino alaus gėrėjus. Garbės žodis, net užsižiūrėjau. Šiaip ar taip, rugsėjo pradžios Preiloje aiški pėdsakų erozija. Nei katijos ženklų, nei alaus, svyrinėjančio žmogystų įtartinos kokybės plastiko buteliuose, – ką ir kalbėti apie privalomą konstitucinę tarpininkę putą. Jokių kačių. Jokių, visai. Jei prispaustų, nevirpančia širdimi galėčiau prisiekti Šventosios inkvizicijos teismui, šiais laikais full time euriškai triūsiančiam kituose – briuselinės kultūros pabariuose.

Pasikartosiu kaip koks mažai teišmanantis mažųjų tigrų advokatas: jokių karšių skeletų nei menkiausių išėdų, „Žemaitijos pieno“ dubenėlių, net neužsimenant apie būsimo vasario pradžioje, žvejų džiaugsmui, nelauktai pasirodysiančias vėgėles (Dieve, leisk nepaminėti riebuliausiųjų ungurių nei svetimžuvių kardžuvių, kiaurai persmeigiančių net ir nepolitinį priešininką). Va taip visai. Niekutėlio. Jokio kito atviro oro kačių meniu likučių, kas paprastai būtų savaime suprantama beveik bet kurioje pasaulio pašalėje. Nors čia anokia pašalė. Čia Preila, ir gatvė – Preilos – tik viena, ir ta pati klusniai vadelioja ir pėsčiuosius, ir mašinuotuosius palei Kuršmares. Pakankama. Bent jau tiems, kurie ne vien vasaros, bet ir rudens žiotyse blaškosi tarp dviejų ragų – šiaurinio Ožkų ir Mažojo Preilos. Spėju, nesuragėja.

Čia turėčiau stabtelti. Maisto katėms, šiems šventiesiems feisbuko (ir kitų neuždarų ir visgi puikiai manipuliuojamų geopolitinių erdvių) padarams, krautuvėlėse, apie kurias, norėčiau aš to ar ne, vėliau pasisuks šneka, esama. Tiesa, lentynose greta kažkokių skalavimo skysčių, pigaus tualetinio popieriaus, tinkamo nebent snaigių, kuriomis čia dar net nekvepia, vyniotei, ir kadaise skandalingai populiarių konservų skumbrė pomidorų padaže. Ne vien maisto. Čia esama daug ko.

Štai, tarkim, du vyrukai, pussenoliai, prie kasos. Jie irgi čia yra. Norėčiau paneigti, bet kam? Juk visi laukiam, kol surukusi, blondine kadaise sėkmingai besidėjusi kasininkė pakirkins kasos aparatą ir visi galop išsiveršime į tą vienintelę geidžiamą gatvę. Tačiau dabar laukiam. Ir jie laukia. Net marių švogždimo nebesiklausom. Norim į laisvę. Ir jiedu nori. Vienas jų, labai jau įraudęs, bičiuliui nuoširdžiai išsipažįsta: „Taigi išgėriau pas Levuką prieš valandą“ ir iškart, po nedidelės pauzės, net nesulaukęs nežinančio nė kaip čia sureaguot klausovo reakcijos, ima grakščiai ir neritmiškai žagsėti. Bemaž simfoniškai, nes nesuvokiamu būdu primena kažkada mano labai mėgtą Pierre’o Boulezo vokalinį ciklą „Plaktukas be šeimininko“. Jo bendras, neįraudęs ir drovus, tik niekšeliuką „Sobieski“ spėjęs sugriebti vyrelis, kažką sumurma ir, kasininkei įteikus leidimą išeit, bloškiasi pro krautuvėlės duris. Atrodo, kad netrukus Levukas sulauks svečių.

O tuo tarpu dar šviesios apyvakarės realybė tokia: įtarūs žmogėnai, vienintele miestelio gatvele vaikštinėjantys su skėčiais; klykaujančios ir suktuku ratus it artėjantis bumerangas pasiutusiai rėžiančios kregždės; veikiausiai nuo apatiško ir burbuliuojančios rutinos sklidino narzano pailsusios įvairaus amžiaus kurortinės porelės, crescendo (ir niekaip kitaip) besiaiškinančios, kaip visuomet žmonių pasaulyje įprasta, komplikuotus savo nestatutinius santykius. Jis ją patildo kaip kokį radiją, tačiau tuomet ji įsijungia, tartum jai ką tik iš naujo būtų įdėtos „Duracell“ baterijos. Koks čia, po galais, statutas, kai viskas taip suvelta, neaišku ir miglota? Kur pažadai, viltys, nepajudinamas svajonių marmuras? Nevermind. Viskas pajudėjo kaip kilnojamasis turtas. Svajonių migla, įtikinėjimų ūkas. Pilys iki debesų, atostogos ne Molėtuose, Kazokiškėse, kur ir be mūsų gerai, ir ne Preiloje, o Bahamose arba bent jau Kretoje su visais jos siūlais, labirintais ir minotaurais. Kažkada man sakei, kad aš esu deivė. Taip, tu esi deivė, bet dabar suprask, į mus žiūri. Gerai sakė mano mama. Kada nors, viskas kada nors. Mieloji, svajonės privalo būti tinkamai konservuotos, idant jų galiojimo laikas neišsektų. Niekaip kitaip. Pamatysi, kai viskas laimingai ir jaukiai liausis kaip ir šis trumpalaikis lietus, nors ir žadėjo giedrą. Dar tik rugsėjo pradžia, dar visko bus. Ir daug. Pilnos bahamos įvairių laimių.

Preiloje taipgi esama banko (tobulai rimuojasi su „panko“) perimtų pastatų, kurie bus griaunami ir vietoj jų, žadama, dygs nuostabūs vokiečiųrusųlenkųžydųlatvių turistus susiurbsiantys magiški stiklo karoliukų viešbučiai su SPA, masažais ir kitais dievoieškos nereikalaujančiais garantuoto išganymo atributais. Vansi, kaifą gaudyti bus kur. Juolab ir vienintelėje miestelio gatvėje, kurią įrėmina dvi skirtingos krautuvėlės, pasiklysti nėra įmanoma. O kartais, prisipažinkim, taip norėtųs. Dar norėtųs sužinoti, kur tas nuostabus Levukas, kuris taip įkaitina rugsėjo pradžios žmones Preiloje. Gatvę žinom, belieka sužinoti jo namo numerį.

Kaip matome, nerimauti neverta – viskas bus labai OK. Čia, Preiloje, be anksčiau minėtų ir sutartyje pamirštų objektų, esama: nepriekaištingai žavių merginų, dviračiais ir be jų viksnojančių keliais ir takeliais, miško proskynom ir dvirkeliais, bei gausių, žemėlapiuose nepažymėtų kelduobių, netgi obelų, naujiesiems adomams ištvirkėliškai plėtojančių savo verslą prie tos – pagrindinės – Preilos gatvės. O kačių – ne. Nemačiau nė vieno egzemplioriaus nei važinėdamas vienintele Preilos gatve, nei kur kitur šioje nematomais bėgiais slampinėjančių germanų neprimirštoje Prūsijos grafystėje. Labai tikiuosi, vietiniai jų nenaudoja maistui. Ne germanų, tai labiau guostų, ne Vietkongas ir ne Vietrusija juk, jei prie stalo, prieš įnešant desertą, galėtume taip nepadoriai pajuokauti. Nors ką čia juokaut, Levukas turbūt jau skalauja paradinius savo stiklus. Jei tik, žinoma, visų neiškūlė.

Keli nupiepę, nors, regis, ir gerai išprausti, šunes – nuo mini iki vidutinio standartinio formato (variklis nuo 1,7 iki 5,6) – čia panašesni į bombonkes nei į apžėlusios jėgos struktūrų atstovus. Hamerio dydžio, kaip Vilniuje, tarkim, čia neteko regėti. Bombonkė labiau turi skonį nei dydį, ir tai pagirtina ant visų kantų. Viena tokia rusvai balsvai palša šoniniu plaukimu bandė įsiklijuoti į kelnes, bet kol ją įžiūrėjau, atšlijo, išleidusi gailų atsiprašymo signalą ir kilsteldama aukštyn plaukuotą, nors ir varganą, semaforą. Taika, suprask. Kopk aukštyn, atsiprašytasai dvikoji, į savo žmogiškai apgailėtiną kambariūkštį, kuriame net ir aploti ko deramai neturėsi. Taika, tai taika. Rugsėjis juk. Kurorto įstatymai dar skelbia atlaidus.

Šunys čia nėra valdžioje. Priešingai nei kregždės, antys ir kirai. Visą pagadą čia daro vaikeliai nuo dvejų ligi ketverių – seneliai iki nuomario į visas pašales ir ne vien į jas puldinėja juos begaudydami, pasvirę į visas puses bemaž kaip figūros J. Daniliausko drobėse. Matyt, randasi tokia neolimpinė sporto rūšis: persekiok gudresnį. Vieni žemyninėje Lietuvoje bando išlikti forever young ir vaikščioti išpūtę glembančią ir kartais netgi be ordinų beigi kitų vėjyje skambančių valstybinės pagarbos atributų barškančią krūtinę, kiti persekioja anūkėlius, kuriuos įduoda palikuonys, geidžiantys nors kelias eurais nematuotinas akimirkas pabūti ramybėje be įkyrėjusių mylimų atžalų.

Kurortas – tai labai konkrečių dėmenų suma: geras oras ir neabejotinam gerėjimui pasmerktas kūnas, saulės ir vandens paleidžiamas į laikino poilsio vietą. Rengtis pageidautina ryškiai, bet galima itin patogiai. Jei atvirai, tai kurortinė rugsėjo pradžios Preilos publika nėra itin košer. Vyrai (vietiniai) – sportbačiai, nuskalbtos kelnės, kurioms jau niekas nepadės, jokia reanimacija – gali būt pustrumpės, telniaška, kapišonas (būtinas atributas). Moterys (vietinės) – apšniauktos raudonos, nors gali būti ir mėlynos, striukės, blondie plaukai (nors gali būti, tiesa, retokai, kitokie), šiurkščiu šepečiu pravalytos balso stygos ir siela. Turbūt nesu teisus, tačiau bent jau taip man pasirodė pietinėje Preilos krautuvikėje, kur apsiperkant prie kasos norisi prašyt atleidimo už tai, kad tuo užsiimi, kad užsukai, kad perki kažkokius sau reikalingus daiktus. Jei tavęs čia nebūtų, galėčiau ramiausiai darytis manikiūrą. Negi negali veikt ko nors tinkamesnio? Pardavėja, rūstesnė už Paskutinio, ir greičiausiai ne Konstitucinio, teismo (dr. Kūris čia niekuo dėtas) pirmininką, šūkteli (net jei krautuvėje nėra nė vieno žmogo, kaip sakytų vienas dar gyvenimo džiaugsmo turintis bičiulis) – tai ar perkat ką? Perkam, žinoma. Juk negalima nepirkti. Ir Levukas su savo dviem apaštalais, neabejoju, čia viską perka. Atsiskaitymo valandą mintyse imu rikiuoti savo nuodėmes, netgi tas, kurių nesu dorai atlikęs. Perkam, viską perkam, tik nenutremkit. Nei į Irkutskaja oblast’, stancija Zima, kaip mano mamos, kuriai tremties mirksnį tebuvo dešimt, nei juolab į pragarą, kuris neaišku kur. Tad perkam. Tikrai nuoširdžiai perkam. Vaikai bėginėja siaurais krautuvikės bėgiojimo takeliais, kur juos persekioja nuožmūs saldainių neperkantys seneliai. (Dėl ko jie išvis gyvena? Kokie jų idealai? Ar jie dešinieji? Kairieji? Iš kur tas totalus šykštumas?) Čia, šitam pasaulio pašaly, kur visi tik valgo, žiaumoja, šniaukščia ir mėgaujasi siųsdami gomuriui gailestingumo telegramas? Keli saldainiai – jų net nereikėtų svarstyti biudžeto komisijose. Jie nieko nepakeistų. O jeigu pakeistų? Kas tuomet. Lietaus lašai maišosi su džiaugsmingu vaiko veblenimu. Jam, besiseilėjančiam iš vežimėlio, veriasi tik dangus. Duokdie, kad dar ilgai jie abu viens kitam būtų palankūs.

P. S. Visos čia ir kitur minimos remarkos apie kates skirtos Ilzei B. Ne kam kitam.