Poza

Kaip visi rašytojai, jis perdėtai domėjosi fotografija.

Iš pradžių atsidėjęs sklaidė albumus, lankė parodas. Paskui ėmė daug skaityti. Svečiuodamasis Šveicarijoje, už nemenkus pinigus įsigijo vidutinio formato „Hasselblad“ kamerą, „Manfrotto“ stovą, keletą „Zeiss“ objektyvų, „Ilford“ juostelių. Pirkinius išmėgino Prancūzijos gamtoje. Liko patenkintas.

Grįžęs ėmė kviesti pozuoti pažįstamus rašytojus. Liepdavo su savimi atsinešti kokį nors širdžiai brangų daiktą. Kai modelis, apšviestas švelnios pro langą krintančios rytmečio šviesos, įsitaisydavo ant paruoštos iš anksto kėdės apsilaupiusios sienos fone, jis įdėmiai jį apžiūrėdavo ir paprašydavo vieną ranką uždėti ant atlošo, o kitoje laikyti atsineštą daiktą. Paskui atsistodavo už kameros, sekundę patylėdavo ir, giliai įkvėpęs, imdavo dėstyti savo įsitikinimus: matote, tikroji fotografija yra mirties įgaliotinė.

Ji įšaldo trapų dabarties blyksnį, ištraukia jį iš laiko tėkmės. Panaikina jo gebėjimą judėti ir pasiglemžia jo gyvastį. Paverčia nejudriu, negyvu atvaizdu. Tačiau tik šitaip fotografija gali neginčijamai paliudyti visa tai, kas šią akimirką iš tiesų yra priešais kameros objektyvą. Taigi mainais į gyvybę fotografija įamžina mažą tikrovės gabalėlį.

Po šių žodžių jis nuspausdavo užrakto mygtuką.

Prasukęs juostelę, tęsdavo: ši kamera, šis stovas, šis objektyvas, ši juosta yra geriausia, ką Europa yra sukūrusi tikrovei įamžinti. Ar nesutiksite su manimi, jeigu pasakysiu, kad Europos literatūra visuomet svajojo priartėti prie tikrosios fotografijos, prie tobulo įamžinimo mainais į gyvybę?

Ir vėl spusteldavo mygtuką.

Netrukus prašytis jo nufotografuojami ėmė žymiausi šalies rašytojai, didžiausių literatūros leidinių redaktoriai. Jis maloniai sutikdavo.

Ruošdamas kadrą, kiekvienam svečiui išaiškindavo, kad fotografija įamžina juos tokius, kokie jie iš tikrųjų yra šią akimirką. Po pirmojo užrakto spragtelėjimo subtiliai nusakydavo Europos literatūros ir fotografijos ryšį. Po antrojo visuomet paatviraudavo, esą fotografija ilgainiui išmokė jį pasiekti tą pat savo rašymu: užfiksuoti save popieriuje būtent tokį, koks dabar yra.

Jo tekstus imta versti į užsienio kalbas. Jį pulta kviesti į tarptautines knygų muges, televizijos ir radijo pokalbių laidas. Tačiau šlovė nepaveikė jo darbo įpročių: kiekvieną apsakymą gludindavo mėnesių mėnesiais.

Rašybos klaidos ir netikslumai, sąmonės srauto ir automatinio rašymo metodai jam keldavo pasišlykštėjimą. Kalba, mėgdavo kartoti jis, yra objektyvų rinkinys, iš kurio reikia atsirinkti tinkamiausią savo būsenai apibūdinti. Tai ilgas procesas.

Didysis uždavinys yra rasti tokį kalbos lęšį, kuris skaidriai, be jokių iškraipymų perteiktų gyvenimo patirtį. Jo klausdavo: argi tai įmanoma? Jis atsakydavo: taip, jeigu esate europietis. Rytų menas yra transcendentalus menas, jam rūpi pasižvalgyti už tikrovės slenksčio. Amerikiečių tradicija yra išmąstytų tiesų, proto ir sąmonės vaizdinių tradicija. O Europos fotografija ir literatūra susitelkia į tikrovės pažinimą. Jums tai neįdomu?

Vienas kolegų nustebo sužinojęs, kad jis nėra padaręs nė vieno autoportreto.

Visą rytą dvejojęs, jis pasiryžo atsiduoti fotografijai – lygiai taip, kaip jau nesyk buvo atsidavęs savo tekstams. Popiet įsigijo laidinį užrakto jungiklį. Naktį beveik nemiegojo. Kitą rytą paruošė kėdę, sustatė techniką.

Nuotrauka pavyko.

Jis buvo puikios nuotaikos. Viešos paskaitos metu vienoje rankoje iškėlė savo autoportretą, kitoje – naujausią knygą ir pareiškė: štai du įrodymai, kad tikrovę galima įšaldyti.

Po vienų skaitymų jis parsivedė namo keletą bičiulių literatūros kritikų. Šie susidomėjo įrėmintu autoportretu. Imdamas rėmelį iš jų rankų, jis suglumo. Jo kūnas nuotraukoje atrodė išblukęs, bemaž perregimas. Jis nusprendė, kad tai dėl nuovargio, ir nugrūdo fotografiją į stalčiaus gilumą.

Su leidėju viešėdamas Japonijoje, sužinojo, kad čia esama papročio brangiausius paveikslus laikyti uždengtus spintoje ir išsitraukti tik tuomet, kai apima smarkus noras jais pasigrožėti. Taip esą paveikslai išlieka paveikūs, neatbunka į juos nukreiptas žvilgsnis. Jam tai pasirodė žavus, bet naivokas požiūris.

Atsiimant prestižinį literatūros apdovanojimą, jį kamavo keista nuojauta, jos kulminacija tapo komisijos pirmininko užkulisiuose mesta pastaba apie jo ir vieno amerikiečių klasiko kūrybos giminystę. Jis susitvardęs nusišypsojo pašnekovui ir iki banketo pabaigos vengė jo draugijos.

Kitąsyk autoportretą jis prisiminė po gero pusmečio. Atidėjęs į šalį būsimo apsakymų rinkinio korektūrą, surado fotografiją tarp senų popierių bei niekniekių ir nežiūrėdamas nusinešė prie lango.

Nuotraukoje aiškiai matėsi kėdė, siena, įstrižas šviesos ruožas.