Pasaka apie merginą, kuri tėvo ieškojo

Audronė Urbonaitė. Žydiškų daiktų kambarys. Romanas. V.: Alma littera, 2014. 285 p.

Dar vienas meistriškai sukonstruotas romanas įtartinu pavadinimu. Atsispiriu nuo ankstesniojo, antrojo, Audronės Urbonaitės romano „Cukruota žuvis“ (2012), kurio pavadinimas man patinka labiau. Regis, ir pati knyga, kurioje tai, kas kai kam gali pasirodyti „per riebu“, man paprasčiausiai – tiesiog riebu ir daug. Skaitant knygą nepaliko dosnios, staiga užgriuvusios gausos įspūdis. Adekvatu: knyga, autorės teigimu, buvo rašoma septynerius metus (informacija tiems, kurie svarsto, kokį honorarą reikėtų mokėti rašytojams). Netikiu, kad tokią būtų įmanoma parašyti per trumpą laiką.

Neseniai išleistas „Žydiškų daiktų kambarys“ parašytas gerokai greičiau – per dvejus. Romano siužetinės linijos aiškesnės, teksto mozaika ne tokia sudėtinga, netikėtumų mažiau, tačiau ir siūlės lygiau užglaistytos. Grynumo, o ne džiazo ir siurprizų ištroškę skaitytojai šįsyk pamaloninti labiau, tačiau teksto kokybė nuo to nenukenčia.

Mažiau ir paprasčiau nereiškia prasčiau. Tiesiog pasakojimo žaismės svoris šįsyk perkeltas pačiam tekstui, o kūrinio kompozicija aiškesnė, lengviau aprėpiama. Vienu ritmu čia šokdinamos poetinės figūros ir žargonas, o sentimentalumo užuominoms iki tikrojo sentimentalumo užaugti, regis, taip ir nepavyksta. Pernelyg kietas, negailestingas teksto ritmas, į kurio taktą savo raudonų batelių pakulnėmis patikimai beldžia ironija (tai jos bateliai pavaizduoti knygos viršelyje).

Ir kodėl jai, ironijai, o ne kam nors kitam atiduota vairuoti pasakojimą apie savo tėvo ir įsivaizduojamo tėvystės gėrio ieškančią merginą? Kur kas lengviau būtų paaiškinti, kad knygos anotacija žada kažką beveik neleistinai sentimentalaus, kas tinkama nuskriaustoms, tėvo nepažįstančioms mergaitėms. Romanas, kurį norima parduoti šiame globaliame knygų turguje, privalo turėti aiškiai nusakomą, jaudinantį siužetą, kuris žadėtų kabintis į skaitytojų jausmus.

Parduodant „Žydiškų daiktų kambarį“ tai ir žadama. Bet ar šis pažadas įvykdomas? Ar daug iš tų, kurie skaitys šį romaną, tars, kad šis tekstas juos jaudina? Skaitant A. Urbonaitės „Cukruotą žuvį“ ir „Žydiškų daiktų kambarį“ mane jaudino autorės gebėjimas pasakoti, žaisti su skaitytoju, įtraukti, valdyti ir neprarasti šokio ritmo, bet ne problematika ir siužetas. Naujausiąjį romaną, kurio pavadinimas, kaip ir ne vienas „žydiškumo“ stereotipu spekuliuojantis knygos teksto sakinys, mane šiek tiek erzino, perskaičiau su malonumu – kaip puikią pasaką suaugusiesiems. Pasaką apie merginą, kuri ieško jos motiną ir ją pačią pametusio tėvo. Ieško taip įnirtingai, tarsi niekada nebūtų turėjusi ne tik tėvo, bet ir motinos (kažkam dukters ir motinos linijos šiame romane, beje, tikrai pritrūks, ir belieka spėlioti, kodėl autorė šio papildinio atsisakė).

Romano herojės žydaitės Hedvos tėvo paieškos primena pasakoms būdingas laimės, pagrobtos princesės ar karalaitės-varlės paieškas, kurių metu tenka įveikti ne vieną pavojų. Tik pasakos vaikams paprastai baigiasi laimingai, norimas rezultatas sutampa su šventiška pasakojimo pabaiga. Atkerėjimu, stebuklu, vestuvėmis. Hedvos žygiai ne vienu atveju panašūs į atkerėjimo veiksmus, kuriais siekiama nemylintį dukters tėvą paversti mylinčiu. Betgi kietas ironijos ritmas, kuriuo žygiuojama, vargiai žada meilę kam nors daugiau nei vien tik tekstui ir jo muzikai. Vis dėlto net ir be masinančio meilės pažado šiuo ritmu žygiuoti yra labai smagu. Muzikalumo nestokojantis A. Urbonaitės tekstas daugeliu atvejų primena žygio maršą. Visų instrumentų partijos – puikiai sugrotos. Net meditatyvūs ilgesio burtažodžiai, kuriuos Hedva rašinėja kreidelėmis ant sienų, labiau primena keistus ornamentus arba žygio dvasią palaikančias čiastuškas, labiausiai liudijančias autorės išmoningumą, teksto žaismingumą, o ne romano veiksmo dramatizmą.

Viena iš įdomesnių šios kelionės tarpinių stotelių – prekybos tinklo RIMI XXL karalija, kur daiktai pastatomi į jiems deramas vietas visais – komerciniu, estetiniu, kompoziciniu ir egzistenciniu – atžvilgiais. Čia, anot knygos teksto, laimingi nevaikšto, nes mana su manų koše tokiems krenta iš dangaus (p. 147). Čia Hedva atlieka pagrindinį nemylinčio tėvo atkerėjimo ritualą, iššvaistydama prekybos tinklo milijonus ir milijardus Lietuvoje, Latvijoje ir Skandinavijoje. Kaip ir dera pasakoje, šių pinigų pavadinimas sutampa su jų skaičiumi – čia nėra litų, latų ar kitos visiems žinomos valstybinės valiutos. Todėl jau pačioje romano pradžioje aišku, kad mus bando įtraukti į pasaką, o ne kur kitur.

Galiausiai ši pasaka suaugusiesiems baigiasi meilės trikampiu. Hedva myli ar tariasi mylinti tėvą, tačiau visiškai nenori mylėti ją mylinčio ar tik tai įsivaizduojančio Vaskos. Tik ties šiuo trikampiu skaitytojas turėtų ne apsiverkti, bet suabejoti įprastinės meilės, taip pat ir tėviškos bei dukteriškos, schemomis. Netgi būtų galima sakyti, kad visa „Žydiškų daiktų kambario“ istorija ar pasaka – intriguojanti, meilės iliuzijomis paremta ir ironija atmiešta kelionė, kurios pabaigoje laimės ir džiaugsmo vietą užima meilės dekonstrukcija, iliuzijų demaskavimo scenos. Skaitytojas kartu su Hedva kviečiamas suprasti, kad „ieškojimas teikė laimę“, o „suradimas neturėjo jokios prasmės“ (p. 226). Be to, dar sykį patvirtinama, kad „į sukrečiančias istorijas įsipainioja niekinga buitis ir herojus paverčia niekingais mulkiais“ (p. 230).

Romano pabaiga – organiška, joje autorė dar sykį puikiai sugroja mėgstamiausiais savo instrumentais, sužaisdama įžvalgiai parinkta detale ir tuo, ką norėjo pasakyti rimtai: „Pikta erelio akis abejingai žvelgė pro užrakto skylutę. Tačiau meilę buvo galima įsivaizduoti“ (p. 284).

Šitaip pasaka suaugusiesiems virsta arba pamoka, arba psichoterapiniu išsilaisvinimu. Čia jau nutiks kiekvienam skaitytojui taip, kaip jis pasiruošęs. Tačiau greičiausiai jis bus priverstas kartu su knygos heroje nukeliauti iki galo. Nes Hedva žygiuoja energingai, jos pamišėliškai ugniai sunku atsispirti: autorės valia šis žygis užpildo visą herojės gyvenimą, suteikia pastarajam prasmę. Tam, kad priverstų tėvą ją mylėti, Hedva skiria visas savo jėgas, kurias kitu atveju skirtų kilniems dalykams. Visa jos energija „skirta ponui Kuklenskiui įveikti ir pagaminti iš jo tėvą“ (p. 117).

Netikiu besąlygišku gėriu, kurį dukterims suteikia tėviška meilė. Greičiau tikiu, kad įprastinė šeimos komplektacija padeda išlikti visuomenės stabilumui, palengvina elgesio stereotipų cirkuliaciją. Tai kuria ir puoselėja komforto normą. Toks komfortas – ne tai, kas padėtų parašyti įdomią, originalią knygą. Visų gerų rašytojų gyvenimai, santykiai su aplinka, kiek teko patirti, ne itin komfortiški. Kai kurios merginos tampa artistėmis ar mokslininkėmis kaip tik dėl to, kad nepatyrė tėvo meilės. Lygiai kaip kai kurie žydai užkariauja pasaulį savo talentais dėl to, kad jų išsibarsčiusi tauta per mažai mylima ar per daug spaudžiama.

Dėl to man mažiausiai svarbu, kad A. Urbonaitė parašė romaną apie skausmingas tėvo paieškas. O ir romanas „Žydiškų daiktų kambarys“ – tarsi visiškai ne man. Juk A. Urbonaitė deklaruoja jį skirianti „visoms mergaitėms, kurios savo tėvą pažinojo tik vaizduotėje“. Betgi nesu ta, kuriai tėvą prireikė vaizduotis.

Sentimentalia istorija pavadintą ir šitaip reklamuojamą „Žydiškų daiktų kambarį“, reikia manyti, būčiau apėjusi lygiai taip pat, kaip vos neprasilenkiau su A. Urbonaitės „Cukruota žuvimi“. Buvau šį romaną priskyrusi prie komercinės pramogų literatūros. Galima sakyti, vien dėl rėksmingų jo anotacijų, skirtų nevisiškai tai tikslinei publikai, kuriai priklausau. Mat šiame gyvenimo etape man visiškai nesvarbu, kad Lietuvą užkariauja kinai, kad grynakraujo lietuvio kategorija praranda vertę, nebeturi apibrėžtos vietos ir vaidmens.

Į „Žydiškų daiktų kambarį“ atplaukiau lengvai, pasroviui, paskui dovanų gautą „Cukruotą žuvį“. Paskui dovaną, netikėtai virtusią maloniu atradimu. Ir šiandien džiaugiuosi prasibrovusi pro reklamines A. Urbonaitės užkardas. Belieka dėkoti aplinkybėms, kad visiškai šalia, Lietuvoje, atradau mano gimtąja kalba meistriškai rašančią autorę. Negana to, rašančią mano svajonių žanro kūrinius – pasakas suaugusiesiems. Puikias pasakas, kurias skaitant visiškai nebesvarbu, apie ką jos. Jas paprasčiausia įdomu skaityti. Įdomu jose gyventi.

Kai esama tokių pasakų, jautiesi, tarytum būtum nuolatos kviečiamas pasitraukti ten, kur gali gyventi įdomiau. Šitaip gyveni skaitydamas gerai parašytas knygas. Jos yra gražios net tada, kai jose aprašomi negražūs dalykai. Panašiai kaip Herkaus Kunčiaus ar austrų rašytojos Elfriedės Jelinek kūryboje. Kas dar prisimena kapotą ir kapojantį pastarosios tekstą, mane supras.

Galvodama apie A. Urbonaitę puolančiųjų kompaniją ir jų argumentus, neva autorė neatsikrato žurnalistinių manierų ir tam tikrų vien nevaloms žurnalistams būdingų ydų, irgi prisimenu E. Jelinek. Ši buvo puolama dėl to, kad įkvėpimo ar idėjų sėmėsi iš televizijos. Tačiau panašūs užsipuolimai nesutrukdė jai gauti Nobelio literatūros premiją. Tad norėtųsi tikėti, kad lietuviškas literatūros premijas dalijančios komisijos irgi jau subrendo įvertinti ne vien stereotipiškų elitinių lietuviškų tekstų autorius, o ir tokius gildijoms nepriklausančius meistrus kaip A. Urbonaitė.

Socialiniame tinkle „Facebook“ autorė vis pameta tai vieną, tai kitą savo naujojo romano citatą. Šitaip nuosekliai vykdo romano reklaminę kampaniją. Bet man neatrodo, kad skelbiamos citatos tinkamai atspindi A. Urbonaitės teksto žavesį. Jei būtų mano valia, pasiūlyčiau kad ir šią:

Karščiuojanti pono Kuklenskio plaštaka ryžosi nutūpti. Ji palietė apatinę rankos dalį netoli Hedvos pažasties – diegliai raižė visą Hedvos kūną. Ji buvo triskart labiau išsigandusi nei gimdama.

Ašaros sruvo į jos vidų, o ne į išorę, todėl veidas sausėjo, o ne drėko. Drugio krečiama seniokiška pono Kuklenskio ranka pasiekė jos pažastį, stabtelėjo pametusi kelią ir apglėbė Hedvos krūtį.

Tame judesyje nevilties buvo daugiau negu geismo. Hedvos krūtis ilsėjosi pono Kuklenskio rankoje kaip senovinėje vazoje. Laikas ištirpo. Kalnai nusisuko, kad nereikėtų liudyti teisme. (p. 188)

Kaip tikroje pasakoje: čia vaidmenį turi netgi kalnai. Kažin ar A. Urbonaitė suvokia, kad iš daugelio jos romano pastraipų būtų galima padirbti įdomių eilėraščių? Vis dėlto neabejoju: jeigu autorei už eilėraščius būtų mokama ne prasčiau nei už žurnalistinę kūrybą ar bent jau romanus, ji pralenktų ne vieną šalies poetą. Nes poezijos šiame erdviame „Žydiškų daiktų kambaryje“ irgi užtektinai. Kur kas daugiau nei pavojingų vietų, kur be didesnės atidos ir poetinio neapibrėžtumo pažarstoma žydams skirtų epitetų ir apibendrinimų. Autorės vietoje būčiau atsargesnė.