Bonjour, ankštas didžiųjų smulkmenų ir jubiliejų pasauli!

Jau seniai teko pastebėti neįtikėtiną lietuvių prielankumą prancūziškajai kultūrai. Į mūsų kalbą verčiama nemenka dalis knygų, kurių pavadinimuose ar aprašymuose pamatysite žodžius „prancūziška“, „prancūziškas“, „Paryžius“, „Prancūzija“; daug žmonių mokosi šios kalbos ar bent kažkada yra pradėję jos mokytis; dažnas per atostogas mielai renkasi keliauti į šią šalį ar svajoja kada nors tai padaryti; paieškoję internete be vargo rastumėte daugybę vienaip ar kitaip su įsivaizduojamu „prancūziškumu“ susijusių nuorodų, pvz., internetinę rankinių parduotuvę „Paryžietė“, kurios aprašyme matome tokius visiems atpažįstamus raktažodžius kaip „švelnus romantikos dvelksmas“, „mados sostinė“, „stilius“, „subtilumas“ ir t. t. Tiesą pasakius, ne visada lengvai galime atskirti prielankumą prancūziškajai kultūrai nuo tiesiog atnašavimo etiketei „prancūziška“. O galbūt šių dviejų vartojimo akstinų atskirti vieno nuo kito nė neverta, nes visuomet taip ir liks neaišku, kur vienas prasideda, o kitas baigiasi. Šiaip ar taip, sausio 24–vasario 9 d. vykusio devintojo Prancūzų instituto organizuojamo prancūzų filmų festivalio „Žiemos ekranai“ metu teko dar sykį įsitikinti, kad prancūzų filmai sulaukia išties daug dėmesio. Žiūrovų minios nesustabdė nei ankstyvas ar vėlyvas seansų laikas, nei lauke spaudžiantis ledinis šaltis. Nuo pat pirmųjų festivalio seansų potencialūs žiūrovai galėjo pratintis prie „Skalvijos“ kino centre kabančio užrašo, skelbiančio, kad bilietų į artimiausią filmą jau nėra.

Į didžiausią spūstį teko patekti prieš šiais metais 80 metų jubiliejų švenčiančio Otaro Joselianio filmą „Šantrapa“ (2010), kurį pristatė pats režisierius, į Lietuvą atvykęs su prodiusere Martine Marignac. Įdomu, kad šioje spūstyje beveik pusvalandį vėluojančio filmo pradžios teko laukti stovint netoli Joselianio, kuris su palyda kiek pasistumdę vargais negalais prasiyrė pro minią link stalelio. Vėliau, žiūrint tiek minėtąją „Šantrapa“, tiek kitus režisieriaus filmus, nepaliko jausmas, kad visa ta spūstis ir kamputyje kukliai sėdintis režisierius labai primena jo paties kūrybą. Pastarojoje taip pat perteikiamas ankštumo jausmas, atsiveria didelės erdvės, tačiau visos jos užimtos daiktų, žmonių, nuorodų, detalių. Visi jie pavieniai, nesudarantys visumos ar fono, o „knibždantys“ istorijų, nuorodų, simbolių, gyvenimų, už kurių poetinės kakofonijos kartais vos gali įžiūrėti režisieriaus darbą.

Kadras iš filmo „Sudie, mano karvide“

Geras pavyzdys tam galėtų būti šių metų Joselianio retrospektyvoje rodytas filmas „Sudie, mano karvide“ (1999). Istorijos centre matome milžinišką dvarą, kuriame gyvena labai turtinga ir ne mažiau ekscentriška šeima. Joselianio vaidinamas tėvas, kaip nereikalingas daiktas uždarytas, nugrūstas į vieną iš mažų rūmų kambarėlių, atsiskyręs ir atskirtas, ramiai leidžia savo dienas. Šiuose rūmuose pilna daiktų ir rėksmingų smulkmenų, kurios užpildo savo mastais milžinišką erdvę. Ankštumo jausmą dar labiau sustiprina filme matomi pobūvio svečiai, klegantys puikiose menėse, ir egzotiškas paukštis, kurį filmo pabaigoje matome nebe laisvai klajojantį po kambarius, o uždarytą į lauke pastatytą narvą. Čia taip pat regime per tvorą drauge su draugužiu benamiu iš namų bėgantį tėvą. Galime numanyti, kad į lauką vakarėlio metu perkeltas, tačiau įkalintas narve paukštis nurodo vidinę iš namų sprunkančio tėvo būseną. Ankštumo jausmas čia gimsta ne vien iš buvimo dvaro viduje ar išorėje pajautos. Juk tiek dvaro išorė, tiek vidus patenka į žmogaus išorės sritį, o atsižvelgdami į paralelę tarp tėvo ir paukščio pastebime, kad ankštumo jausmas visgi tarpstąs vidinio žmogaus pasaulio sferoje. Tą iliustruoja ir tai, kad iš kalėjimo namo sugrįžęs sūnus Nikola į savo aukštą socialinį statusą jau nebežiūri kaip į narvą, iš kurio derėtų išsivaduoti. Požiūrio ar nuostatos pokyčio jėga tampa svarbiausia filmo tema.

Šimto metų jubiliejaus proga atskira festivalio programa taip pat buvo skirta ir rašytojai bei režisierei Marguerite Duras. Joje, be Duras režisuotų filmų, žiūrovai turėjo galimybę pamatyti ir tikrų tikriausia kino klasika virtusį Alaino Resnais filmą „Hirosima, mano meile“ (1959). Prie šio filmo scenarijaus triūsusiai kūrėjai tai ne tik tapo tramplinu į kino meną, bet ir nubrėžė ryškią jos pačios tolesnių kūrybinių ieškojimų kryptį. „Hirosimoje, mano meilėje“ originaliai perteiktos laiko, atminties, istorijos ir erdvės temos vėliau vis iš naujo sugrįždavo į talentingos kūrėjos akiratį. Ypatinga jėga jos vilnija Duras režisuotame filme „Indijos daina“ (1975), kuriame rodoma nuobodžiaujanti prancūzų ambasadoriaus Indijoje žmona Ana Marija. Moteris svetimame krašte jaučiasi it uždaryta, įkalinta ir tai galėtų būti kaip viena iš numanomų priežasčių, kodėl ji užmezga romanus su daugybe aplink besisukiojančių vyrų, tačiau filmo strategija – suspenduoti priežasties ir pasekmės santykius – iš žiūrovo atima šią akivaizdumu viliojančią galimybę. Įdomu, kad nors Ana Marija ilgisi Prancūzijos, visi vaizdai ir vietovės, matomi filme, yra nufilmuoti būtent šioje šalyje.

Kadras iš filmo „Indijos daina“

Kaip ir Joselianio filme „Sudie, mano karvide“, Duras „Indijos dainoje“ perteikia į smulkmeniškas detales suvyniotą nepavydėtino ankštumo patirtį. Čia kaip ir kituose menininkės kūriniuose šokiruojančiai atvirai ir tuo pat metu subtiliai (kaip be šio žodžio, kalbant apie tai, kas „prancūziška“) tyrinėjami moters psichologijos užkulisiai. Žiūrovui į akis pirmiausia krinta eksperimentinė filmo forma, vienu metu telkianti tris skirtingus laikus. Duras čia drąsiai atskiria garsą nuo vaizdo. Pastarajame karaliauja ambasadoriaus žmona – ji, pavargusi nuo alinančio karščio, guli ant marmurinių grindų, priešais veidrodį šoka su savo meilužiais, žiūri į fortepijoną. O iš už kadro girdime dviejų vaikiškai moteriškų balsų dialogą, jie užduoda klausimus, atsakinėja, stebisi, kalba būtuoju laiku arba komentuoja tai, ką šiuo metu galime matyti. Trečiasis – žiūrovo laikas, priimantis du skirtingus garso ir vaizdo laikus. Matome ambasadoriaus žmoną šokančią su vienu iš meilužių, o vienas aukštas balsas kito pasiteirauja, kaip ji mirė. Istorija, žinoma, liūdna ir tragiška, tačiau tikrasis Anos Marijos dramos pojūtis tarpsta ne „Indijos dainos“ fone skambančių balselių dialoge ir jo atveriamame laike, o žiūrovo laike.

Tik žiūrovo lygmeniu atsiveria tikroji filmo veikėjos tragedija: ji įkalinta ne vien svetimoje šalyje ar socialiniame vaidmenyje, bet ir – o tai šiuo atveju visų svarbiausia – vis pasikartojančiuose nufilmuotos medžiagos kadruose ir jų palaikomame laike. Anos Marijos dramai tragedijos atspalvį suteikia ankštumas, neišsitekimas filmo kadruose ir taip pat negalėjimas iš jų ištrūkti (jei ji staiga imtų kalbėtis su balsais už kadro, o ne vien kartais kažką pasakytų kino kadruose įkalintame laike, filmo negalėtume vadinti tragedija). Balsai iš už kadro stebi ir aptarinėja Aną Mariją, o žiūrovas patogiai įsitaisęs ŠMC kino salės fotelyje „stebi“ pagrindinę filmo veikėją ir ją stebinčius balsus, tačiau pati Ana Marija nestebi nieko, net savęs. Filmo veikėja ir jos drama įkalinti už dvigubų interpretacijos kalėjimo sienų.

Kadras iš filmo „Moters šviesa“

Trečiajam „Žiemos ekranų“ jubiliatui rašytojui Romainui Gary festivalio metu buvo skirtas tik vienas specialus seansas, tačiau tai tik pradžia renginių Vilniuje gimusio vieno iš didžiausių XX a. prancūzų prozininkų gimimo šimtmečiui paminėti. Visai netrukus Knygų mugės lankytojai turės progą dalyvauti ir kituose dabartinėje Jono Basanavičiaus gatvėje vaikystę praleidusio rašytojo atminimui skirtuose renginiuose. Na, o specialiajame kūrėjui skirtame seanse žiūrovai turėjo galimybę pamatyti Costa-Gavro filmą „Moters šviesa“ (1979) pagal to paties pavadinimo Gary romaną. Filmo pradžioje matome vyriškį (vaidina Yves’as Montand’as), kuris neįsėdęs į lėktuvą visai atsitiktinai susipažįsta su liūdna, tačiau labai žavinga moterimi. Vėliau jis dar kelis kartus minės, kad greitai ruošiasi skristi į Karakasą, galiausiai norės išsikeisti minėtosios kelionės bilietus į kelionę bet kuria kita kryptimi. Stumiamas filme minimo susitarimo su jį paliekančia žmona. Tačiau ne vien susitarimas primena vyriškiui, kad dera trumpam laikui pasišalinti iš miesto.

Veikėjas jaučia, kaip nepakeliamai ankšta Paryžiuje, mieste, kurį visą gatvė po gatvės, bulvaras po bulvaro užtvindė išsiskyrimas su mylima žmona. Sutiktos nepažįstamosios glėbyje jis ieško nors trupučio vietos sau, vietos, kurios dar nespėjo palytėti žmonos pasitraukimas. Ne ko kito, o vietos būti vyro glėbyje ieško ir sutiktoji moteris, kuri neranda nė salelės mieste, kurios nebūtų užliejusi jos šeimai nutikusi nelaimė. Simboliška, kad filmo pabaigoje iš miesto iškeliauja būtent ji. Taip ieškodama sau vietos, nes ta, kurią trumpam rado su juo, staiga buvo prarasta. Ir tuo pat metu tai noras suteikti šiek tiek daugiau vietos jam. Romantiškas liūdesys ir absurdas žmogiškumo aklavietėje – beždžionė, šokdinanti pudelį dresuotojo lavono fone, – štai toks tas Gary kuriamas pasaulis.

Dera pasakyti, kad visi trys šių metų „Žiemos ekranų“ festivalio programoje figūruojantys jubiliatai gimę ne Prancūzijoje. Joselianis iki atvykimo į šią šalį gimė ir gyveno Gruzijoje, Duras pasaulį išvydo tuometiniame Saigone, o Gary vaikystėje vaikščiojo tomis pačiomis gatvėmis kaip ir mes. Nors tam tikra dalis žiūrovų į minėtųjų filmų peržiūras ėjo tik dėl žodžio „prancūziška“, veikiausiai būtent dėl to, kad prie visų šių kūrėjų galima priklijuota etiketę „ne vien tik prancūziška“, jie geba taip taikliai kalbėti apie „klaustrofobiškus“ jausmus žadinančias vietos, erdvės ir laiko ribas, savitai reflektuoti įvairius ankštumo atspalvius.