Atsisveikinimas

Paskutinįsyk mačiau Fjūnę, susirūpinusio veido mergaitę pilku megztiniu. Aplinkui kaito ir dūzgė asfaltas, šilto vėjo gūsiai ritosi miesto gatvėmis, kvepėdami cinamonu iš dulkėtų erškėtrožių žiedų. Mes rinkome vainiklapius, tirpdėme juos cukruje, mes nieko nebijojome ir nieko nelaukėme.

.

Tada vieną gatvę pasiėmė miškas. Ji apaugo samanų paklote, kurioje blyksėjo balto stiklo trupiniai, lauždami menką šviesą. Geniai prisigavo prie minkštų žmonių kaimynystę pamėgusių medžių šerdžių. Pravertuose kamienuose sugludo oranžinės kempinių lėkštelės. Į jas lėtai tekėjo lipnūs, gintariniai slyvmedžių sakai.

.

Fjūnė pasikeitė nuo to karto, kai mačiau ją kambaryje pasteliniais tapetais. Visada išsiduodavo akimis, kad ir stebėdama, kaip iš lėto miniatiūrinis klevas vazone meta karpytus lapus. Kiti svečiai prie staliuko buvo užsiėmę magnetais. Kažkur aukštame rugpjūčio danguje praskrido lėktuvas, ir sieninis laikrodis sustojo. Paskui kambario pasteliniais tapetais nebebuvo.

.

Sargo namelis stovėjo pamiškėje, priešais kapinių vartus. Susiradau tą žmogų aną vasarą, atlikdama nemalonų pavedimą; Fjūnės niekur nebuvo. Nei atvykdama, nei iškeliaudama ji nepalikdavo jokių adresų. Laiškai ėjo vis retyn, galop visai liovėsi. Vėliau sužinojau, kad šviesa paskutiniu metu Fjūnę pasiekdavo it pro tankią medžių lają.

.

Fjūnei labiausiai tiko geltona su violetine, kūpolių spalvos suknelė, kurią ji nešiodavo su labai sena žalvario sege. Iš kur ją gavo, nesakė, bet spėju, kad buvo radusi prie apleisto šulinio girioje. Fjūnė visuomet atkreipdavo dėmesį į dalykus iš nykstančio pasaulio.

.

Ji rašė:

„Pavargti stebėtis… prilygsta aklumui. Nebūti pripildytam sakų kvapo ir vandens ribėjimo tolygu kraujo užkrėtimui…“

Tokia buvo Fjūnė.