Žirgai ir žvaigždės
Austėja Merkevičiūtė. Gyvenk ir žvenk! 2014
Naktis. Ne šiaip sau – Naujųjų metų. Laiko sankirta. Ar susitikimas. Pro tamsžalių eglių viršūnes žybsi žvaigždė. Mirksi taip stipriai, tarsi norėtų ką svarbaus perduoti. Miškas – parkas Šiaurės Airijoje. Kažkur netoli Belfasto. Laužo kurti negalima, todėl pakėlę galvas žvelgiame į žvaigždes. O juk šiuo metu ji – ta ryškiausioji, Šiaurinė – mirksi ir Lietuvoj. Ir Egipte. Ir dar kur nors, kur yra žmonių, pakėlusių galvas į dangų. Vadinasi, kaip ir niekieno ta žemė, kuri atsispindi danguje. Jokiai tautai, jokiai valstybei nepriklauso. Nei turtuoliams, nei vargšams. Visų ir niekieno. Todėl – mano. Šią naktį.
Raudonas, tirštas, karštas vynas kvepia gvazdikėliais ir cinamonu. Danguje sužimba vis daugiau žvaigždžių. Išryškėja Grįžulo Ratai, šviesiomis dulkelėmis nubertas Paukščių Takas. Girdžiu atkaukšint sidabro pasagas – kaip pasakoj. Vaikystėje įsivaizduodavau, kad nauji metai, kaip ir nauja diena, ateina iš dangaus. Dangaus taku šiemet atšuoliavo Arklio metai. Kam atšuoliavo, kam atrisnojo. Kiekvienas turime savą arklį: vienų jis ramiai sau ganosi pievoje, rupšnoja žolę, retkarčiais pakeldamas galvą, kad nubaidytų įkyrią musę. Kitų – traukia arklą, vežimą ar karietą. Kažkas įsigudrina pasikinkyti Pegasą. O aš savąjį jaukinuosi. Visą gyvenimą. Bijau nuo pat vaikystės. Jei sapnuose regiu arklį, jis būtinai mane puola. Negaliu pabėgti, nes tai – mano gyvenimas. Nėra man baisesnio žvėries už arklį. Tegul neįsižeidžia visi, kurie myli šį ramų gyvūną. Taip jau sudėliojo likimas. Ir įspaudė į vaiko pasąmonę.
Seniai seniai, vaikystėje, kai dar nė į mokyklą nėjau, važiavom su brikele į krikštynas. Tėvas pakinkė gražiausią kolūkio kumelę – Gulbę, baltą kaip sniegas. Tiek ir tepamenu: atsisveikinant vyrai kažkodėl įpylė arkliui į ausį… šimtgramį degtinės. Stebėjau ir stebėjausi, bet tuoj pat pamiršau: jei suaugę dėdės taip daro, gal taip reikia. Nieko nesakiau mamai, o tėvelis jau buvo šiek tiek įkaušęs. Susėdom važiuoti. Besileidžiant nuo Dubysos šlaito mūsų arklys visai pasiuto – ėmė nešti kaip pašėlęs, nes prastai pritvirtinti branktai daužėsi į kulkšnis. Išsigandęs, paklaikęs gyvulys nešė kiek įkabindamas. Suplukusi, vos nuvaldoma kumelė perlėkė Ariogalos tiltą. Tėvui vis dėlto kažkaip pavyko ją nuraminti. Parvažiavom. Šitas siaubas įsigėrė į mano kraują: niekada nesėsčiau į jokį vežimą. O mūsų gražioji Gulbė nebesidavė pakinkoma. Teko ją išvežti į mėsos kombinatą. Po daugelio metų prasitariau mamai, ką andai mačiau. Kodėl niekam nieko nepasakiau? Vaikai mato viską, bet ne viską pasako. Dažniausiai nepasako to, ką reikia. Pasilieka sau, kartais – visam gyvenimui.
Kai studijų metais skaudžiai romantiškai traukdavom „Purpurinį vakarą“ ir lyg ištarmę rinkdavomės – „kam žirgas, o kam tik kamanos“, raudonu vynu, tik be gvazdikėlių, užgerdamos neišsipildžiusios meilės sprangumą, aš būdavau linkusi rinktis kamanas. Nors visos slapčia tikėjomės žirgo ir, be abejo, risto, o dar gražiau, jei būtų obuolmušis. Šuoliuotum mylimojo kaklą apkabinusi iki pat žvaigždės, iki pat savo žvaigždės!
Šiemet vienas kolega žaismingai man palinkėjo balto sparnuoto žirgo, suprask – Pegaso. Nespėjus pasidžiaugti polėkiu po kūrybines erdves, dar žaismingiau nusišypsojo ir šelmiškai pridūrė: „Bet tuos sparnuotus kai kas ima ir supainioja su baltais arkliais. Kurie ne skraido, o tiesiog braunasi per sienas…“ Subtili užuomina: vyno neturi būti per daug. Prisiminiau Eduardo Cinzo romaną. Tiesa, arklys ten buvo ne baltas, o raudonas. Dar šiurpesnis atvejis. Visokie skraidantys padarai (ką ir kalbėti apie skraidančius arklius!) per amžius kėlė nerimą, ypač tiems, kurie linkę ramiai sau risnoti žeme. Risnodamas mažiau rizikuoji būti nesuprastas. Risnojantis neturi didelių pretenzijų nei ambicijų kam nors kuo nors atrodyti. Mažiau pavydo – toliau risnosi. Ir Sančą Pansą gelbsti valstietiška išmintis: neskubėk ir būsi ten, kur reikia. Laiku ir saugiai. Tokią pat išmintį savo būrams iš sakyklos ir Donelaitis dalijo: „Kuinas taipo jau ramboks, vis žingine žergdams, / Kartais dar toliaus uždėtą nuneša naštą / Kaip tūls žirgs, durnuodams ir piestu šokinėdams…“ Kuo sparčiau sukasi mano metų ratas, tuo labiau vertinu „Metų“ išmintį. Ir visai ne todėl, kad „rambiai žergčiau“ per gyvenimą, o todėl, kad „šokinėdama ir durnuodama“ esu daug ką vertingo prašuoliavusi.
Antra vertus, ramiai risnodamas į stiklo kalną neįjosi. Ir niekad negausi karalystės. Nei karalaitės, „kas yr nebūtina“, Aldonos Liobytės sultono (iš pjesės „Kuršiukas“) žodžiais tariant. Jei visi tik risnotų, nebūtų proveržių, žygių, kovų ir karų. Imperijų ir net karalysčių. Nei pažangos. O gal atžangos? Nelygu kas ką laiko atskaitos tašku.
Jau sakiau, kad vaikai mato viską. Tik ne viską, kas reikalinga, pasako. O gal ir pasako, tik mes per retai juos išgirstam. Andai mano vaikaitė taikliai pasakė: „Kodėl, močiute, visi linki gero arklio, risto žirgo, bet niekas nenori mokytis joti? Juk neišmokus joti sėsti ant žirgo – tai tas pat, kas ateiti į mokyklą neparuošus pamokų? O jei prašai Dievulio gero arklio, bet pats nieko nedarai, tai panašu į namų darbų nusirašymą?“ Suklusau: o juk iš tiesų – sėkmę lemia ne tik žirgas! Mano tėvas andai, kad ir šiek tiek įkaušęs, sugebėjo suvaldyti „pablūdusį“ arklį, nes ne pirmą kartą jį vadeliojo. Žinia, kas renkasi kamanas, niekad nejos. O risnojimo tempą pasirinkęs – Pegasu neskris! Arkleli, mano mielas žalias vaikystės arkliuk, kaip nelengva vienukart ir svajoti, ir balne išsilaikyti!
Ten, tarp tamsžalių eglių viršūnių, truputį aukščiau už kitas, spindi mano žvaigždė. Kur bebūčiau, ji lydi mane. Vis dar neprivatizuota, neužtverta jokiom tvorom nei įstatymais, jokiai partijai nepriklausanti. Tai kas, kad ją piešia ant vėliavų ir plakatų, žvaigždei dėl to nei šilta, nei šalta. O kas gi čia bendro tarp žvaigždės ir Arklio metų? Ogi visiškai nieko. Gal tik tiek, kad sidabrinis pasagėlių skambesys turi juk į ką nors atsimušti? O ir mūsų metai – į ką nors…
