Vilniuje

Vilnius. Bažnyčių bokštais paremtas sunkus dangus. Ore tvyro kepamos duonos kvapas. Debesys dėl kažin kokių paslaptingų srovių grūdasi į nepaprastas figūras, primenančias tai raitelį ant žirgo, tai pabaisą, liepsnas svaidantį slibiną, tai vėl berniuką su šunimi, mergaitę su balionėliu. Kažkur aukštai sklendžia orų srovės nešamas grakštus vanagas, įsivaizduoju sau, kad girdžiu jo klykavimą.

Klajojame siauromis senamiesčio gatvelėmis, akligatviuose žiūrinėjame parduotuvėlių vitrinas. Stiklių ir Šv. Ignoto gatvelėmis einame iki mėlyno namo Liejyklos gatvėje, kur Ramūno Katiliaus bute lankydamasis Vilniuje buvo apsistojęs Josifas Brodskis. Tomas Venclova prisimena: „Tai yra ypatingas miesto kampelis, atokiau nuo įprastų turistinių maršrutų – lyg ir centras, bet kažin kaip nuošaliai. Čia kažkur gyveno meistrai, lieję Vilniaus bažnyčių varpus. Žodis „liejyklos“ rusiškai skamba „liteinyj“; taigi gatvė tarytum kartojo tą „Liteinyj prospekt“, šalia kurio Brodskis gyveno Leningrade.“

„Didžiosios elegijos Johnui Donne’ui“ autorius pirmąkart į Vilnių atvyko 1966 metais. „Adresas: Liejyklos g. 1“, – užrašė Katilius. Vidiniais laiptais įeinama į erdvų keturių kambarių butą, kuris užima visą oficinos aukštą. Iš kiemo pusės gebenėmis apžėlęs balkonas. Aukštos (nors žemesnės už tas Peterburgo centre) lubos, gilios langų nišos [...]. Vakare, sėdėdamas prie apskrito stalo mūsų valgomajame, Josifas skaitė mums eilėraščius [...]. Tai buvo sukrėtimas, kažkas neįtikėtina. Buvo neįmanoma suvokti, kokios klasės poeto klausomės.“ Katilius taip pat prisimena pasivaikščiojimus kartu su juo po Vilniaus senamiestį, ypač emocingas naktines iškylas su kopimais ant senamiesčio namų stogų. Tereikia šiek tiek vaizduotės, kad pamatytum jaunąjį Brodskį, gulintį ant mūrinio namo stogo, įsižiūrėjusį į žvaigždėtą dangų. „O dėl žvaigždžių – jos taip visada. / Kad jei nors viena, tuoj ir kita pasirodo. / Mirksinčios, kai tik išmuš aštunta valanda, / Žvelgia žemyn, kaip ta žemė atrodo.“

Ieškodami Brodskio pėdsakų Vilniuje, užsukame į „Neringos“ kavinę. Jos sienos išklijuotos plokštėmis. Ant sienų kabantys veidrodžiai iki begalybės atkartoja mūsų atvaizdus. Jau geriau plokštės. Prie baro melsvas baseinėlis su stikliniu rutuliu. Vietoj Brodskio eilėraščio kelnerės – kelneris, gana drūtas. Grįžtame į senamiestį. Užeiname į šventovę Dominikonų gatvėje. Tamsus koridorius su freskomis ant sienų lyg į kitą pasaulį vedantis tunelis. Pakeliui kaukolė, pliki šonkauliai. Duktė klausia: tėti, kur gyvena mirtis? Norėjau atskleisti, kad ji gyvena su mumis, miega mūsų lovose, bet pasakiau, kad nežinau. Bažnyčia, apie kurią Brodskis rašė „Lietuviškame divertismente“, kaip matė poetas, tuščia. Tik sena moteris ant kelių šveičia klausyklą. Suoluose nė gyvos dvasios. Ant klaupto medinės atramos guli kepurė, jos savininkas gal paskubomis išbėgo ar paprasčiausiai ją pamiršo. O gal tas galvos apdangalas – geriau įsižiūriu, tai beretė rudais langeliais – guli šičia jau seniai, liudija tai, kad kažkas buvo, signalizuoja jo nebuvimą ir tuštumą, pabrėžia laukiamą, geidžiamą buvimą. Yra. Nėra. Tikiu, netikiu. Tuščioje bažnyčioje perskaitėme balsu Dominikonai ir išėjome į dienos šviesą.

„Zeszyty Literackie“, 2013, Nr. 4 (124)

Vertė Kazys Uscila