Vėl tas pats, apie tą patį, taip pat

Donaldas Kajokas. Lapės gaudymas. Eseistinės užsklandėlės. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. 160 p.

Kritikuoti knygą, baksnoti pirštu į tikrus ar tariamus jos trūkumus – dviprasmiškas užsiėmimas. Kas jis, recenzentas, toks, kad peiktų ar net pasmerktų? Kas, jei jis, net ir būdamas aštraus proto, žvitraus žvilgsnio (ką ir kalbėti apie atvejus, kai kvailas ir aklas), nesugeba atpažinti kūrinyje slypinčios gelmės ir pažeria aibę neadekvačių pastabų? Tokia rizika visuomet yra, todėl kiekvienas kritikas, kaskart imdamasis plunksnos, tebūna pasirengęs išstatyti save pajuokai. Ir pirmiausia dėl to, kad kišasi į „skonio jurisdikciją“. Mat kai tik nustojama kalbėti apie reikšmę, kompoziciją, teksto kūrimo principus, priemones ir kitus formalius dalykus ir pereinama prie subjektyvių vertinimo aspektų (na ir kas, kad šie suformuluoti skirtingų ir palyginti objektyvių estetikos kanonų), neišvengiamai patenkama į beprasmio konflikto zoną. Nėra vertinimo be įžeidimo: nesvarbu, giriama ar peikiama, kas nors būtinai prieštaraus ir, patirdamas save kaip beribį individualumą, neabejotinai bus teisus. Tai gal derėtų apskritai diskredituoti kritinį vertinimo aktą, atiduoti valdžią skonio tironui (kitaip tariant, „būk ir leisk būti kitiems“) ir tvirtinti, kad visa, kas yra, yra gera, nes kažkam reikalinga, kažkieno branginama?

Nagi pasvarstykime. Minėtoji nuostata, reikia pripažinti, išties patogi, mat jai nereikia jokių pastangų, be to, niekas nėra užgaunamas ar diskvalifikuojamas. Kartu nėra vertinimo kriterijų (kamgi jų reikia? juk mes tokie skirtingi!), hierarchijų (na, to dar betrūko, kad kažkas būtų pranašesnis už kitus!), žodžiu, košytė košytėlė. Ką ir besakyti: smagu, kai viskas leidžiama. Tačiau šis smagumas reiškiasi tik tuomet, kai mes, t. y. tu ir aš, nenorime kalbėtis. Kai neturime jokio bendro reikalo. Kai neišlendame toliau savo mielai apšnerkštų kiemelių, kur saulė šviečia, o ir lietus lyja tik mums vieniems. Tačiau užtenka mums, t. y. tau ir man, užsimanyti ko nors bendra (mat vienam įsigyti per sunku, per brangu), tarkime, solidžios literatūrinės produkcijos ar naujos ligoninės, esame priversti tučtuojau susėsti prie bendro stalo ir svarstyti, ginčytis, kas vis dėlto yra tai, ko mes užsigeidėme. O štai tada prisireikia ir kriterijų, ir hierarchijų, ir griežtos, aštrios kalbos. Priešingu atveju tu nesuprasi manęs, aš, žinoma, nesuprasiu tavęs, ir mums, nieko nepešusiems, teliks gėdingai išsiskirstyti ir toliau neabejojant savo teisumu. Bet apie ką mes čia? Žinoma, apie knygą.

Populiarus rašytojas Donaldas Kajokas trumpųjų esė knygoje „Lapės gaudymas“, kaip jau tapo įprasta, rašo apie didžius dalykus: poeziją, išmintį, dievą (čia lapute prisidengusį, čia, žiū, jau nepasiekiamą ir nepamąstomą), grožį, trapumą, prasmės, atramos šmėžavimus (gaudymus) ir, žinoma, beatodairišką jautrumą buvimo slėpiniams. Dėstymo maniera skaidri, metaforiška, imituojanti (dažniausiai pasitelkus elipses: atseit kuo mažiau parašysi, tuo daugiau pasakysi) minties žvitrumą, toliaregystę, pojūčio gilumą ir autentiškumą. Vaizdiniai vitališki, įtaigūs, pavyzdžiui: „Būna – perviršis. Kaip Neronui. Jokios prasmės. Niekur. Laikytumei mėnulį delnuose – irgi inkštum“ (p. 25). Atrodo, neprikibsi. Techniškai. Tačiau ir pats autorius supranta, kad geram kūriniui to nepakanka: „Poezija, pasitelkusi žodžius, kažkokiu mįslingu, sveiku protu nesuvokiamu būdu įstengia perteikti tai, ko žodžiais neįmanoma perteikti. Tuo ji ir skiriasi nuo eilėraščių, kuriuose nėra poezijos, nors jie sykiais būna itin profesionaliai sukalti. Neprikibsi. Tačiau to ir nereikia – kvaila kabinti savo vagoną prie garvežio, kuris neveža“ (p. 107).

D. Kajoko eseistinės užsklandėlės (taip, tai – naujas ar, tiksliau, naujai pervadintas dienoraščio, užrašų, pastabų žanras, kuriam būdinga šešių, septynių sakinių refleksyvaus pobūdžio konstrukcija; nenuostabu, kad į knygą tokių tekstų tilpo per pustrečio šimto), nors ir profesionaliai sukaltos, vis dėlto „neveža“, o tai visų pirma lemia atžagaria ranka išplėtota turinio plotmė (patetiški ir atsitiktiniai pliauškalai apie tai, kas pakliūva po ranka), taip pat mąstymo apie pasaulį vientisumo, nuoseklumo stoka. Tarkime, D. Kajokas dažnai priekaištauja postmodernizmui, siekiančiam ištrinti ar jau ištrynusiam bet kokius vertės, kokybės kriterijus, taip pat jauniems, talento neturintiems, tačiau dėl to galvos nesukantiems menininkams, kurie, pasak jo, tik spygauja, teliūškuoja vandenis ir trūks plyš siekia išskirtinumo bet kokia kaina. Kliūva ir skaitytojams, kurie linkę į populiariąją literatūrą, ir TV serialų žiūrovams, ir bukiems verslininkams, ir parazituojančiai, neveiksniai politinei gyvensenai… Viskas čia gerai, daugeliu atvejų – kodėl gi ne? – netgi norisi sutikti. Tačiau greta šio gana konservatyvaus diskurso plėtojamas kitas, kuris, priešingai, yra persmelktas grynai reliatyvistinės, niveliuojančios žiūros ir pajautos, postmodernizmui (kuris, primenu, knygoje nuolat kritikuojamas) būdingo atsakomybės, sprendimo vengimo, spekuliatyvumo ir besaikio pilstymo iš tuščio į kiaurą: „Nelygu, iš kurio taško ir kas pažiūrės. Štai visų idėjų esmė: nelygu – kas ir iš kurio taško“ (p. 100); „Tuomet pačiam beliks gerai išmokti dar vieną taisyklę, auksinę: pasaulyje nėra jokių taisyklių“ (p. 139) arba „Kuo toliau, tuo akivaizdžiau įsitikini, kad visi tikėjimai, visos filosofijos, o ir visi pavieniai žmonės yra teisingi ir teisūs. Ir sykiu – nė vienas nei teisingas, nei teisus. Ir galbūt vien todėl visi ir teisingi, ir teisūs“ (p. 147). Šie du radikaliai skirtingi diskursai, pjaudamiesi tarpusavyje, kuria klaikią kakofoniją, kurios galutinis ir vienintelis rezultatas toks: konservatyvusis D. Kajokas mala į miltus postmodernistinį D. Kajoką, o pastarasis nesiliauja iš pirmojo kvatotis. Aišku, galima gulti kryžiumi: betgi tai genialu! Kaip meistriškai, ironiškai atskleidžiamas žmogaus dualumas, kokia susipynusi, ekspresyvi, save kurianti ir paneigianti būtis, koks tobulas niekis ir beprasmiškumas! Tik pažiūrėkite, D. Kajokas – nepriekaištingas kaktomušų demonas! Ką gi, neatmeskime tokios galimybės.

Kita vertus, lygiai taip pat galima manyti, kad tokia krypties vengianti kalbėsena yra pataikavimas visiems potencialiems skaitytojams: šlakelis šio, šlakelis ano, dar žiupsnelis to, ir… visi paminėti, visi patenkinti. Arba dar blogiau: padrikas tekstų sąryšis leidžia įtarti, kad D. Kajokas stokoja istorinio jausmo (arba dėl kažkokių tik jam vienam žinomų priežasčių jį tiesiog ignoruoja), vengia ar nesugeba artikuliuoti kartų kaitos, radikalių sociumo, mentaliteto pokyčių, galų gale, neapsisprendžia, kaip identifikuoti save besikeičiančio ir svetimėjančio, vis menkiau atpažįstamo pasaulio sąlygomis.

Eseistines užsklandėles lėkština ir faktas, kad jos it madingi dvasios vadovai kimšte prikimštos skambių citatų, parafrazių ar paties autoriaus sentencijų. Taip ir norisi grupuoti: „Apie poeziją“, „Apie etiką“, „Apie kalbą“ ir t. t. Tiesa, autorius, tarsi užbėgdamas už akių, dar knygos pradžioje stengiasi tokį priekaištą atremti: „Čia rašau sau. Ir ne apie kokio Sokrato, Laozi ar kasdienių laikraščių, netgi ne apie mielų bičiulių, savo motinos ar tėvo mintis. Čia rašau, kaip jos palietė mano širdį. Tai visiškai skirtingos istorijos!“ (p. 13) Na, kodėl gi ne: tam tikros citatų aranžuotės, prasmių slinktys ir transformacijos, nors ir nežymios, tekstuose vis dėlto šmėkšteli. Tačiau tai mažai ką gelbsti, mat tekstai, nors retkarčiais ir blykstelintys grakščia metafora ar jausenos subtilumu, apskritai skamba gana atsainiai, yra persmelkti savaime suprantamybių ir palieka kuklų smagių parašinėjimų, padudenimų įspūdį. Juk mažos apimties tekstas, priešingai nei romanas, neturi „įsivažiavimo“ prabangos, todėl yra priverstas švystelėti nuostabos ir įtaigos ašmenimis nedelsdamas nė akimirkos. Tačiau D. Kajoko užsklandėlės greičiau panašios į reikšmės sudarinėjimo ir rašymo pratybas (nors, turint omenyje autoriaus įdirbį ir patirtį, vargu ar tokių pratybų, ir ypač viešų, jam apskritai dar reikia) nei į publikuoti vertus kūrinius. Kas čia, pavyzdžiui, per tekstas? „Apie pramoginę, dažniausiai populiariąją literatūrą: tegu straksi, tegu maivosi, pokvailė balagano ožkutė, tegu suteikia žmonėms galimybę užsimiršti, atsipalaiduoti, trumpam atsikvėpti. Apie rimtąją literatūrą: tegu dirba, Pelenė, savo darbą. Ilgai, kruopščiai ir kantriai“ (p. 65).

Beje, D. Kajokui neduoda ramybės rašytojų pastangos „verstis per galvą, su kiekviena knyga suktelti nauja linkme, pažerti nematytų, negirdėtų temų, stilistinių, kalbinių eksperimentų, kitaip tariant, artimiausioj pašto stoty žūtbūt peršokti ant kito žirgo“ (p. 148), tarsi originalumas visuomet tėra tuščias, savitikslis vaikymasis, tačiau beveik niekuomet – būsenų, jausenų, patirties transformacijos, tekančio laiko neišvengiamybė. Tokia stabilumą ir ištikimybę sau išpažįstanti pozicija (begalinis to paties judesio praktikavimas iki tobulumo) išties verta dėmesio ir, visai tikėtina, tik tokiu principu vadovaujantis galimi patys aukščiausi rezultatai.

Visgi D. Kajokas, pasisakydamas už mokymąsi meistriškai jodinėti vis tuo pačiu žirgu, kažkodėl nesvarsto apie tai, kad prajodyto žirgo jodyti nebereikia, kad pats metas gerinti kitus jo tramdymo ir valdymo įgūdžius, užuot trypčiojus vietoje. „Lapės gaudyme“ kaip tik ir stinga šviežumo, gaivumo, rakurso kaitos – dominuoja ankstesnių kūrinių aidai. Na, o jeigu tai, ką norima pasakyti, jau kadaise yra pasakyta ir, be kita ko, geriau, tuomet galima kelti klausimą, kokia prasmė tęsti šį kartojimo ir reprodukavimo judesį.

Aišku, knygas juk galima skaityti labai įvairiai. Net ir „Lapės gaudymas“, žvelgiant iš kitos perspektyvos (ir, matyt, užsidėjus spalvas kiek iškraipančius akinius), gali pasirodyti išties šauni, dėmesio verta knyga. Tai savo recenzijoje puikiai iliustruoja Audinga Peluritytė („Literatūra ir menas“, 2013.IX.20), atverdama daugialypę, tariamai turtingą D. Kajoko meninio pasaulio tikrovę. Recenzentė, galimas daiktas, priskyrė autoriui netgi daugiau gelmės, nei šis savuoju „Lapės gaudymu“ sugebėjo ar net norėjo užgriebti.

Vis dėlto, per daug nedetalizuojant, galima konstatuoti, kad D. Kajoko gerbėjai tikrai neturėtų nusivilti: juk, priešingai nei ankstesniame autoriaus kūrinyje – romane „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“, šioje knygelėje nėra naratyvo, kuris darsyk apnuogintų autoriaus negebėjimą suręsti vykusią pasakojimo konstrukciją. Eseistinės užsklandėlės patogios jau vien tuo, kad sudaro itin patogias sąlygas nerūpestingam minčių barstymui ir pagrįstam lūkesčiui, kad vis tiek šis tas suskambės, kažkas pavyks (o taip ir yra).

Ir visgi, kaip brandžiam, daug kūrybinės patirties sukaupusiam rašytojui, „Lapės gaudymas“ yra gana prastas, lėkštas kūrinys.