Sinekdocha, Philipas
Philipas Seymouras Hoffmanas gulėjo vonios kambaryje. Rankoje tebebuvo švirkštas. Žinia atskriejo it plyta veidan.
Hoffmano būtis kino pasaulyje buvo kažkas stabilaus… Jis dirbo daug, ir buvo gera žinoti, kad po poros mėnesių vėl pamatysime naują meistro filmą. O paskui dar vieną. Ir išėję iš kino teatro, sustoję rateliu rūkysime ir liaupsinsime būtent jo vaidybą.
Kadras iš filmo „Mokytojas“
Ir visa tai baigėsi sekmadienį, jam susmukus ant vonios kambario grindų. Hoffmanas galėjo gyventi ir gyventi, bet ar jis galėjo mirti kitaip? Kaip teisingai „Esquire“ klausia Tomas Junodas: ar įsivaizduojate George’ą Clooney, mirštantį nuo persivalgymo? Arba Mattą Damoną, perdozuojantį apšnerkštame bute Brukline? Ne. Todėl Hoffmanas ir negalėjo mirti kitaip – tik neužmaskuotai, niekingai ir netikėtai, nes jis žmogiškiausias aktorius nušlifuotame Holivude. Ar Clooney ir Damonas turi veidus anapus ekrano ir raudonojo kilimo? Ar įsivaizduojate save, rūkantį su jais lietuje? O aš puikiai matau Hoffmaną, audroje besikeikiantį dėl pasibaigusio tabako ir neapmokėtų sąskaitų, ir save, atiduodančią jam paskutinę savo cigaretę.
Asmeniškai Philipo Seymouro nepažinojau, tad vienintelis Hoffmanas, kurį tikrai žinau – tas, kurį begalę kartų mačiau kino ekrane. Šiuos vaidmenis, nors jų buvo daug ir skirtingų, sieja tai, kad jo herojai – dažniausiai nevykėliai antiherojai. Tačiau jis šių personažų nelaimes, bėdas ir keistumus perteikė su didele meile ir drąsa, vietoj šaržų rodydamas žmogiškumą. Hoffmanas Holivude buvo mūsiškis, realus, su trūkumais, nuolatos suveltais plaukais ir stilisto nesuderintais drabužiais. Jo kolegos elegantiškai barstė baltus kokaino takelius jachtose su rusų oligarchais, o Hoffmano priklausomybė buvo kraupiai reali, nepaliesta idealizuoto rokenrolo blizgesio.
Galvoju apie nuotraukas iš 2005 metų Berlyno kino festivalio, kuriame aktorius pristatinėjo filmą „Kapotė“: Hoffmano akiniai, megztinis ir plaukai sujaukti, jis žiovauja. Rodos, „Oskaro“ už šį vaidmenį perspektyva jo nė kiek nejaudina.
Turbūt ir nejaudino. Žvelgiant į šio aktoriaus karjerą, apima nuojauta, kad jis kone specialiai rinkosi itin neoskariškus vaidmenis. Vienas pirmųjų jo vaidmenų – ir ryškiausių – buvo Paulo Thomo Andersono filme „Pašėlusios naktys“. Hoffmanas vaidino Skotį, kontrastą tobulų kūnų filmo visatai: sūrio baltumo oda, į siauras kelnes niekaip netelpantis pilvas ir negailestingai aptempta palaidinė. Skotis į vakarėlį ateina pro užpakalinius vartelius ir kone išsyk pamato Dirką, Los Andželo Adonį. Meilė iš pirmo žvilgsnio. Skotis stengiasi užkariauti Dirko širdį, galų gale nusipirkdamas ryškiai raudoną mašiną. Padrąsintas entuziastingos Dirko reakcijos, jis jį aistringai pabučiuoja – ir lieka nesuprastas. Danguje šviečiant Naujųjų metų saliutams, bedalis užsirakina mašinoje ir, daužydamas galvą į vairą, rauda: „Aš suknistas idiotas, aš suknistas idiotas, aš suknistas, suknistas, suknistas idiotas…“
Tai kone įsimintiniausias filmo epizodas ir vienintelis, kuriame dėmesys tenka vienam Skočiui. Didžiąją dalį „Pašėlusių naktų“ Hoffmanas tešmėžuoja antrame plane, bet, laikui bėgant, būtent jis tapo mylimiausiu filmo personažu dėl savo jautrumo ir netobulumo. Lengva būti Marko Wahlbergo Dirku antikinės skulptūros vertu kūnu ir gražia šypsena; sunkiau gyventi Hoffmano Skočio kailyje, žinant, kad taip ir liksi nepabučiuotas…
Visgi būtent drąsa būti nevykėlių kailyje suteikė Hoffmanui laisvę rinktis unikalius vaidmenis. Ir pamažu vaidmuo po vaidmens tvirtino jo, kaip vieno originaliausių ir talentingiausių Holivudo aktorių, reputaciją: „Didysis Lebovskis“, „Tobulybė“ (nuostabi aktorinė alchemija su Robertu De Niro), „Talentingasis misteris Riplis“ ir, žinoma, nepakartojama partnerystė su Paulu Thomu Andersonu „Magnolijoje“, „Apgirtusiuose nuo meilės“ (Hoffmanas ekrane pasirodo, regis, 5 minutes, bet kone pavagia filmą iš Adamo Sandlerio rankų) bei solidžiame „Mokytojuje“… Hoffmano ir Andersono bendradarbiavimas buvo vienas gražiausių kino ryšių pastarąjį dešimtmetį: abu jie, režisierius ir aktorius, nesirinko lengvų istorijų, veikiau jau šokiruojančias, nestandartines, bet visada – itin humanistines. Režisierius rado savo aktorių, o aktorius – savęs vertą režisierių.
Mano mėgstamiausias jo vaidmuo – Keidenas Kotardas Charlie Kaufmano filme „Sinekdocha, Niujorkas“. Kotardas – teatro režisierius, besistengiantis pastatyti naują spektaklį, sustyguoti savo santykius su moterimis ir tiesiog būti geresniu vyru, tėvu, žmogumi. Aišku, tai nėra taip paprasta. Teatro projektas tampa sandėlyje statoma Niujorko replika – architektūrinio ir žmogiškojo Niujorko, poroms besiginčijant butuose, žmonėms vykstant į darbą, o Kotardui režisuojant visą šį spektaklį. Galų gale aktoriai klausia: „Kada bus premjera? Keidenai, praėjo jau dešimt metų.“ Dešimt metų? O aš maniau, kad filmas ką tik prasidėjo. Keidenas, atrodo, taip pat. Jam baisu: laikas, meilė, mirtis; o kas toliau?
Hoffmanas meistriškai laviruoja tarp šių baimių ir ambicijų, filmą paversdamas žmogaus kelione nušvitimo link. Kotardo gynybiniai sluoksniai („oho, koks aš režisierius“) trupa, byra kadras po kadro, ir imamas regėti žmogus: paprastas, mažas, įsibaiminęs. Galų gale – pasenęs ir vos bepaeinantis. Būtent taip Hoffmanas sukūrė sinekdochą Niujorko sinekdochoje; personažą, su kuriuo galiu tapatintis, atpažinti savo niekingus pykčius ir kruopščiai slepiamus būgštavimus ir kartu tampu vienu iš milijonų žmonių, kasdien mindančių visų pasaulio miestų gatves.
Ir štai Philipas Seymouras Hoffmanas neatlaikė kovos su savo demonais. Man, kaip ir daugeliui, itin liūdna. Tikėjausi šio straipsnio nerašyti dar bent kelis dešimtmečius. Netekome kino meistro, įkvepiančio aktoriaus ir – draugo. Turbūt todėl šią netektį priimu itin asmeniškai ir, nors laikraščių antraštės jau nustojo rėkti, tebegalvoju, kodėl Manhatanas, švirkštas, grindys.
Prisimenu sceną iš „Laivo, kuris veža“: Hoffmano Grafas, prieštaraudamas bet kokiai logikai, liko ištikimai transliuoti muziką skęstančiame laive. Maniau, kad jis nuskendo – ir bijojau; prisimenu džiaugsmą, jam pergalingai išnirus iš vandens. Skotį, raudantį raudonoje mašinoje.
Ilsėkis, meistre. Mes tavęs jau pasiilgom.
