Šachmatai
Apie šachmatus sakoma – jie kaip gyvenimas. Tiksliau, gyvenimas – tai kaip šachmatai. Turi nueiti savo žaidimo kelią nuo pėstininko iki karalienės arba – kaip kam lemta. Su šachmatais susidūriau ir Amerikoje.
Pirmiausia bandžiau šachmatų ieškoti sporto parduotuvėje, bet ten tik pečiais gūžčioja. Koks čia sportas? Tai tik žaidimas, ir ieškoti jų reikia vaikų žaislų parduotuvėse arba atitinkamuose žaislų skyriuose. Ten ir radau. Išpakavęs komplektą (lentą su figūromis) viduje radau ir instrukciją, kaip žaisti. Kaip viskas čia paprasta ir aišku!
Ryto Jurgelio piešinys
Su suaugusiaisiais žaisti neteko, nėra čia tie šachmatai taip populiarūs kaip Europoje, nei laiko tam rasi. Tačiau kadangi šachmatų žaidimų programos kuriamos kompiuteriams, su jais susipažįsta viskam smalsūs vaikai. Tą iš vaikų ir išsiaiškinau. Turiu čia, Čikagoje, keletą valandų mokykloje – mokau amerikoniukus vaikus lietuviškai. Jie iš maišytų šeimų – dažniausiai mamos lietuvaitės, o tėčiai amerikonai arba šiaip kitataučiai. Kad ir kaip ten būtų, vaikai su tėvais retai bendrauja (vieni pražuvę darbuose, kiti – mokykloje, o naktimis tiesiog miegama).
Pamokos kaip pamokos, o pertraukos toje mokykloje jau nebe tokios kaip anksčiau, kai visi išeidavo iš klasės pasivaikščioti, palakstyti. Pertrauka jau mokinių dispozicijoje, mokytojas yra nebent stebėtojas. Tik stebėti nėra ką – visi kaip vienas įninka į savo aipodus (tų naujoviškų kompiuterių mano karta jau nebelabai spėja vytis), o juose, aišku, vien žaidimai. Ausimis tik ir gaudau visokių šūvių poškėjimą, lenktyniaujančių automobilių ūžesį, susidūrimų, sprogimų garsus…
Yra ir ramesnių žaidimų – kortomis, šachmatais. Pasiteiravau mokinių apie pastaruosius – radosi vienas kitas šachmatus išmanantis, pažaidžia ir jais. Tad jiems ir pasiūliau kitą kartą sužaisti šachmatais, tik ne kompiuteriu, bet realiai, vienas su kitu – namie turiu lentą su figūromis, atsineščiau. Pasiūlymas tiko, man beliko įgyvendinti.
Ir kitą dieną per ilgąją pertrauką sėdome žaisti. Kaip tik du norintys atsirado. Jie žaidžia, aš stebiu – jie demonstruoja man savo lygį, aš atitinkamai jį įvertinu. Ėjimus žino, kaip ir žaidimo esmę, kuri susideda iš šacho ir mato supratimo. Tai jau neblogai, tačiau apie patį žaidimą – taktiką, strategiją – visiškai nieko neišmano, absoliutus nulis. Nusprendžiau visgi vaikų nemokyti, nepertraukti, nors sunku buvo susilaikyti: ką darai, žioply, karalienę prarasi!.. Bet tai ir nebuvo itin svarbu – priešininkas juk irgi nieko nepastebi… Taip abu ir žaidžia – bet kaip. Pasufleruočiau vienam (žioplą ėjimą kaip ir privalu būtų pataisyti), bet tada tokios pagalbos reikalautų sau ir kitas. Todėl tylėjau ir spoksojau.
Tačiau žaidimas, nors ir absurdiškais ėjimais, nebuvo nuobodus. Netikėti taktiniai manevrai ir staigus situacijos keitimasis veikė stulbinančiai – niekaip neatspėsi, kieno bus viršus po kokio eilinio ėjimo… Čia vienas jau kokius tris kartus turėjo laimėti, čia kitas… Vienas jų ir laimėjo, kaip tik tas, kuris buvo pagaliau praradęs karalienę (suprantama, laimėjo ne dėl įmantrios figūros aukojimo kombinacijos). Vis dėlto turėjau pripažinti, kad žaidimas buvo gyvas – permainingas ir savaip įdomus savo nenumanomais posūkiais…
Po to laimėjusiajam pasiūliau sužaisti jau su manimi. Tik sutarėme, kad kartu ir mokysiu. Paaiškinau, kad pradžioje svarbiausia yra kova dėl centro, kad reikia stengtis išvesti į priekį visas lengvąsias figūras ir t. t. Kiekvieną jo nevykusį ėjimą pataisydavau, kartu pakomentuodamas, kodėl. Todėl žaidimas vyko sklandžiai, bet kartu ir sausai, sakyčiau, akademiškai. Taip po kurio laiko nusistovėjo tokia padėtis, kai teorinės debiutų žinios išsibaigia, o prasideda grynai kūrybinė žaidimo dalis. Tik ką čia taip greitai sumąstysi? Visos figūros lentoje užėmusios tvirtas, stabilias pozicijas, pabandyk jas išjudinti… Kai nėra žioplų spragų, tai ir jokios greitos kombinacijos nesuregsi. Tarsi savotiškas ceitnotas, nes pertrauka ėjo į pabaigą.
„Kas toliau?“ – paklausė mano žaidėjas, ir tai buvo išties aktualus klausimas. Ir pats sau galvojau: kas gi toliau? „Toliau, – aiškinau jam, – turėtų būti gero pusvalandžio kito ėjimo apmąstymas…“ – „Fe, juk tai visai neįdomu“, – atvirai išreiškė savo požiūrį į šį žaidimą oponentas ir jam pritarė kiti stebėję vaikai. „Koks nuobodus žaidimas!“ – tokia buvo bendra visų nuomonė apie šachmatus, ir man beliko tik pritarti, tuo labiau kad žaidimą teko nutraukti, nes buvo laikas pradėti pamoką.
Mano tikslas buvo sudominti juos šachmatų žaidimu, bet nieko gero iš to neišėjo. Ir pats pamačiau, koks didelis skirtumas tarp griežtai taisyklingais ėjimais reglamentuoto žaidimo ir prieš tai buvusiojo, kai kova labiau priminė chaotišką jūrų mūšį viduramžių laivais. Kaip visgi buvo įdomu stebėti tas jų žioplas klaidas, kurios tarsi nenumatyti likimo gūsiai blaško gyvenime paklydusią sielą… Tai karjeros aukštumos, tai gyvenimo dugnas; tai matai draugo klaidą ir ja pasinaudoji, tai pats esi aklas kaip kurmis. Bet žaidžiama, kovojama! Protingas žaidimas turėtų būti tikslus, apskaičiuotas, be klaidų. Tik taip galėtum tikėtis pergalės. Nors laimima ar pralaimima bet kuriuo atveju, net žaidžiant kaip pakliuvo.
Ir buvau priverstas pripažinti, kad jei gyvenimas yra kaip šachmatai – tai jis kur kas įdomesnis žaidžiant jį kvaila galva… Gal ir nuo gyvūnų mes – Homo sapiens – skiriamės kaip tik tuo, kad galime ne vien teisingai protauti (gyvūnai juk irgi paklūsta tikslingiems instinktams), bet ir klysti bei kvailioti! Štai kur gyvenimo įvairovės ir jo įspūdingų peripetijų prielaida! Sakyčiau, būtina protingos evoliucijos sąlyga. Tačiau kur mus ta proto evoliucija nuves, koks bus tas ateities naujas žmogus? Ką visgi reikštų gyvenimas kaip žaidimas be klaidų, tikslus kaip šiuolaikinis atominis laikrodis?..
Man pasirodė, kad iš tų dviejų partijų labiausiai aš pats ir pasimokiau. Kaip ir tvirtinama, jog, kitus mokydamas, pats išmoksti. Tiesa, man tai tebuvo tik dar vienas egzistencinis klaustukas prie daugelio kitų. Bet gyvenimo paradoksą ir sudaro – klaustukai kaip atsakymas…
