Proza(kas?)
Tamsu. Scenos gilumoje stovi stalas, lempa apšviečia prie jo sėdinčio kostiumuoto vyro rankas. Šalia guli tvarkingai sulankstytas laikraštis.
Įeina PERSONAŽAS. Velka didelį sportinį krepšį. Sustoja scenos viduryje, dešiniau, veidu į parterį.
VYRAS. Sakote, esate sukūręs romaną?
PERSONAŽAS. Drįsčiau teigti.
VYRAS. Ir apie ką gi tas jūsų romanas?
PERSONAŽAS (po pauzės). Sunku pasakyti.
VYRAS. Kaip – galite parašyti ištisą romaną, bet jums sunku atsakyti į paprastą klausimą?
PERSONAŽAS. Nelengva.
VYRAS (sau). Dar vienas. (Garsiai) Morfijus, vynas, marihuana?
PERSONAŽAS. Ne, ačiū.
VYRAS. Tai nebuvo pasiūlymas.
PERSONAŽAS. Sunku suprasti.
VYRAS. Taigi, romanas. Apie ką?
PERSONAŽAS. Roma, Paryžius, Montevidėjas. Meilė, mirtis ir Verona. Žinote, Borgesas, Cortázaras. Prousto technika. Sabato, vienatvė. Galiausiai – visiškai nieko.
VYRAS. Aha, dar viena visa apimanti ambicija. Ta meilės tema, apie ką ten?
PERSONAŽAS. Einu gatve, tamsu, jaučiuosi tvirtai, nes žinau, kad jos gale kažkas yra – jaučiu kvapą, jaučiu šilumą. Ne jazminus ar pipirmėtę, santalą, kedrą ir ąžuolą – taip kvepėti gali nebent Dievas, todėl tie kvapai ir neegzistuoja. Jaučiu žmogaus kvapą. Jis mane traukia, tik jis vienas gali mane iš čia ištraukti. Einu jo link, beveik bėgu, noriu paliesti, įsitikinti, žinau, kad jis gali mane ištraukti. Nepastebiu praviros kanalizacijos, įkrentu. Daugiau neatsimenu.
VYRAS (patraukia rankas iš po lempos, girdėti, kaip trinasi veidą, kažką murma, vėl padeda rankas, kur buvusios). Nuogybių bus?
PERSONAŽAS. Mano kūnas tik įrodo pasaulio buvimą. Man tavęs reikia tiek, kiek tave atsimena mano rankos. Nesu tavęs matęs. Nesu savęs matęs. Nepastebiu atviros kanalizacijos, įkrentu. Daugiau nieko neatsimenu.
VYRAS. Vadinasi, pasąmonės srautas. Leitmotyvai. Taigi, kas ten apie Romą, Paryžių, Veroną?
PERSONAŽAS. Miestai kartojasi. Einu per juos, nes negaliu neiti, kažkas mane vejasi, kvėpuoja į nugarą. Šnabžda į ausį: „Mano rankos nori tave prisiminti.“ Girdžiu galandant peilį. Nepastebiu atviros kanalizacijos, įkrentu. Miestai manęs neprisimena.
VYRAS. O iš kur čia Borgesas, Cortázaras, Proustas? Ką žinote apie Sabato?
PERSONAŽAS. Cortázaras išmokė mane išlipti iš Borgeso bibliotekos – ten Prousto sakiniai mane smaugė, vyniojosi aplink kaklą kaip nesibaigiantis šalikas, vilna kibo už ataugančių barzdos plaukų, nemaloniai tempė. Patekau į tunelį. Jis driekiasi po visais miestais.
VYRAS. Aha, o Montevidėjas?
PERSONAŽAS. Neatsimenu.
VYRAS. Kaip – rašėte, bet neatsimenate?
PERSONAŽAS. Nesu buvęs.
VYRAS (pasiima šalia gulintį laikraštį ir garsiai skaito). „El País“, Urugvajus, Montevidėjas, 1945, sausio vienuolikta, šeštadienis. Šalia nacionalinės bibliotekos užmušta šviesiaplaukė mergaitė. Skaitėte? Nemalonu.
PERSONAŽAS. Nesu buvęs.
VYRAS (sau). Šitie visada atitrūkę. (Garsiai) Taigi, gerai, o mirtis? Kuo čia dėta mirtis?
PERSONAŽAS. Tavo rankos nenori manęs prisiminti. Jos nebešaukia mano vardo. Bandžiau parašyti tave, bet mano raidės nekimba viena prie kitos. Per mažai kraujo. Buvo per mažai kraujo, kad galėčiau tave parašyti.
VYRAS. Vadinasi, ji miršta?
PERSONAŽAS. Vadinasi, mes mirštame.
VYRAS. Pažiūrėsime, ką galime padaryti. Palikite man savo rankraštį. Jūsų vardas?
PERSONAŽAS. Romanas. Romanas A. Z. (Išeina. Jo vietoje lieka gulėti krepšys)
VYRAS. Palaukite, jūs kažką palikote. (Keliasi, eina prie krepšio. Apšviestos tik vyro rankos. PERSONAŽAS negrįžta. Atsega krepšį. Viduje randa šviesiaplaukės mergaitės lavoną)
Šviesa užgęsta.
