Populiarioji mechanika

Raymondas Carveris (1938– 1988) – JAV poetas ir prozininkas, laikomas tikru apsakymo ir novelės meistru. Jis kartais vadinamas amerikiečių Čechovu. R. Carverio stiliui būdingas kraštutinis minimalizmas, jo apsakymai parašyti itin paprastai, kasdiene kalba; pasakojimai niūrūs: yrančios šeimos, skyrybos, neištikimybė, santuokinio gyvenimo pragaras.

Iš ryto atšilo, ėmė tirpti sniegas, purvino vandens srovelės varvėjo langelio, žvelgiančio į užpakalinį kiemą, stiklu. Gatvėje tižų sniegą taškė automobiliai, temo. Tamsu darėsi ir namuose.

Kai ji įėjo pro duris, jis miegamajame grūdo drabužius į lagaminą.

– Džiaugiuosi, kad išeini! Taip džiaugiuosi, kad išeini! – sušuko ji. – Ar girdi mane?

Jis toliau dėjosi daiktus į lagaminą.

– Šunsnuki tu! Aš taip džiaugiuosi! – ji pravirko. – Bijai man net į akis pažiūrėti, ar ne?

Tada ji pastebėjo kūdikio nuotrauką ant lovos ir pačiupo ją.

Jis pažvelgė į ją, ji nusišluostė ašaras, ilgai stebeilijosi į jį, tada nusisuko ir nuėjo į svetainę.

– Padėk atgal, – tarė jis.

– Susirink daiktus ir nešdinkis, – atšovė ji.

Jis nutylėjo. Užsegė lagaminą, apsivilko paltą, prieš užgesindamas šviesą apsidairė po miegamąjį. Nuėjo į svetainę.

Ji stovėjo ankštos virtuvės tarpduryje ir laikė kūdikį.

– Kūdikį aš pasiimu, – pareiškė jis.

– Iš proto išsikraustei?

– Ne. Aš pasiimu kūdikį. Atsiųsiu ką nors paimti jo daiktų.

– Vaiko tu nepaliesi, – tarė ji.

Kūdikis ėmė verkti ir ji atidengė apklotą jam nuo veido.

– Aaa, aaa, – ramino, žvelgdama į vaikelį.

Jis žengė link jos.

– Dėl Dievo meilės! – šūktelėjo ji ir pasitraukė į virtuvę.

– Duok man kūdikį.

– Dink iš čia!

Ji nusisuko į kampą už viryklės, pabandė pridengti vaiką savimi.

Bet jis priėjo. Persilenkė per viryklę ir suspaudė vaiką rankomis.

– Paleisk jį, – tarė.

– Pasitrauk! Dink! – sukliko ji.

Kūdikio veidukas išraudo, jis ėmė spiegti.

Besistumdydami jie numetė vazonėlį su gėle, kabojusį už viryklės.

Jis prispaudė ją prie sienos, pabandė atlaisvinti gniaužtus. Įsikibęs į vaiką, jis stūmė ją visu savo svoriu.

– Paleisk jį, – reikalavo.

– Nereikia, – prašė ji. – Jam skauda.

– Nieko aš jam nedarau, – atkirto jis.

Pro virtuvės langą nesklido nė spindulėlis šviesos. Patamsyje jis viena ranka stengėsi atgniaužti jos pirštus, o kita – įsikibo į kūdikio žastą.

Ji pajuto, kaip jis atplėšia jos pirštus. Pajuto, kaip vaikas sprūsta iš glėbio.

– Ne! – sukliko, suvokusi, kad jos rankos tuščios.

Šis kūdikis bus jos. Ji sugriebė kitą vaiko rankutę. Suspaudė riešą ir atsilošė, kiek gali.

Bet jis nė neketino paleisti. Pajuto, kad vaikas slysta iš rankų, ir patraukė iš visų jėgų.

Taip jie šį reikalą ir išsprendė.

Iš: Raymond Carver. Collected Stories. The Library of America Series, vol. 195, 2009

Vertė Marius Burokas