Perkūno tabokinė

Baltiškųjų dievų paieškos nėra džiugios. Žinomi šaltiniai beveik išsemti. Labai daug kas prarasta. Tad religijotyrininkai priversti arba sijoti smėlį, iš kurio aukso trupiniai seniai išrankioti, arba murkdytis po pramanų pelkę.

Du teonimus aptinkame mitinėje sakmėje apie Perkūno šeimą. Tekstas neduoda tikslaus atsakymo, tačiau tam tikri svarstymai šia tema gali būti perspektyvūs. Siūlome sakmę perskaityti drauge.

Vienas žmogus pristojo už berną prie gaspadoriaus ir susiderėjo su gaspadoriumi, kad jam pasėtų kelis gorčius avižų ir pasodintų kelis gorčius bulvių. Bernas per ištisus metus ėjo baudžiavą. Atėjo ruduo, pradėjo žmonės valyt vasarojų. Taipogi norėjo ir bernas savo javus nusivalyt. Gaspadorius sakė jam, kad jis truputį palauktų, dėl to, kad dabar nėra laiko, reikia eit baudžiavą.

– Ateis Mykolas, nustosi eit baudžiavą ir galėsi nusivalyt savo javus.

Prieš Mykolą arkliai, meškos, zuikiai nutrypė avižas, o šernai nukniso bulves, ir bernas negalėjo pjaut avižas ir kast bulves.

Bernas pasiliko antrus, trečius ir ketvirtus metus. Ir vis taip tikosi, kaip pirmutinį metą. Bernas paseno, o dar vis nieko neužsitarnavo ir jau vieną kartą norėjo atstoti nuo gaspadoriaus. Gaspadorius sakė jam:

– Būk dar vienus metus už kumeliuką.

Ir su tuo sutiko. Bernas dieną važiavo į baudžiavą, o naktį dabojo kumeliuką. Vieną vakarą, kad jau bernas buvo atsigulęs, atbėgo vilkas ir papjovė kumeliuką. Bernas apraudojo kumeliuką, atstojo nuo gaspadoriaus ir pasinešė eit, kur akys mato, o kojos neša.

Ėjo, ėjo per kiaurą dieną, pasiekė vakaras, o nakvynės nėr kur gaut: aplink giria ir nė jokio žmogaus nėra. Gultų ant žemės – bijo, kad nepapjautų žvėrys. Rado labai aukštą, o šakotą medį. Įsilipo į tą medį ir pradėjo snausti. Jam besnaudžiant, užėjo didelis debesis ir iš to debesies nusileido jaunas bernelis tiesiog prieš jį, sakydamas:

– Žmogau, ko tu čia sėdi?

Bernas apsakė visą savo bėdą.

– Gerai, laikykime tiktai vienybę, o visa bus gerai. Dabar eikim į dvarą ir ten gausim darbo.

Nuėjus į dvarą, su noru priėmė jauną bernelį, o tą senuką nenorėjo priimti. Bet kai laikė vienybę, tai abudu priėmė: jauną bernelį – už liokajų, o senuką – už gaspadorių.

Vieną kartą ponas, norėdamas atstatyti gaspadorių, jam liepė sugaut mešką ir šerną. Gaspadorius buvo labai nusiminęs. Jį pamatė jaunas bernelis ir klausė, ko jis toks liūdnas. Gaspadorius apsakė viską.

– Nebijok, – tarė jam jaunas bernelis, – tiktai tu paprašyk dviejų grandinių.

Bernelis jam davė skepetaitę ir liepė pamosuoti dusyk, nuėjus į girią. Jam taip padarius, atbėgo meška ir šernas. Jis juos parvedė ponui.

Ponas, truputį palaukęs, liepė parvesti žaibą ir perkūną. Jeigu jis neparves, tai jį mirtinai nubaus. Gaspadorius pradėjo verkti, matydamas prieš akis mirtį. Pamatė jį taip labai verkiantį jaunas bernelis, išklausinėjo viską ir tarė:

– Nebijok, Perkūnas mano brolis.

Davė jam kamuoliuką siūlų, liepė išeit į lauką, mest kamuoliuką ir laikyt už galo:

– Kur tas kamuoliukas risis, ir tu paskui jį sek.

Sekė sekė, besekant sutemo. Ant galo priėjo prie dviejų kalnų, ir kamuoliukas įkrito į urvą. Gaspadorius paskui kamuoliuką įsileido. Įsileidęs pamatė, kad labai puikūs rūmai. [Perkūnas bernui duoda dvi tabokines.] Vienoje buvo žaibas, o kitoje – perkūnas. Ir liepė nevožti, – kad pats ponas vožtų.

Gaspadorius parnešęs padavė ponui. Kai tik pirmą atvožė, labai sužaibavo, o antrą kai atvožė, perkūnas trenkė ir užmušė poną. Ir dvaras teko gaspadoriui (LT 624).

Įvykiai prasideda nuo šventės, ženklinančios tam tikrą kalendorinę ribą: „Ateis Mykolas, nustosi eit baudžiavą ir galėsi nusivalyt savo javus.“ Kalbama apie baudžiavos ėjimo pabaigą ir žiemos pradžią – tam tikrą metų lūžį, su kuriuo gali būti susijusi vilko veikla.

Be to, ir slenksčio žmonės, pereinantys iš vienos būsenos į kitą arba įstrigę virsme, vadinami tuo pačiu vilko arba meškos vardu: gimdyvė – vilkas, meška. Pasak Aristotelio, Apolono motina Leta, bijodama Heros keršto, iš hiperborėjų krašto vilke atbėgo į Delfus ir ten pagimdė dvynius: Artemidę ir Apoloną; sen. germanų karys ulfhedhinn – vilko kailis; kai kuriuose žemaitiškuose dainos „Lėk, sakalėli, per ežerėlį“ variantuose vietoj mirusio tėvužio našlaitei dalią skiria vilkas ir kt.

Meklenburgo apskrities (Vokietija) gyventojai vilku vadina paskutinį dar nenukirsto javo ruoželį, o apie jį kertantį žmogų sako: „Jis sugavo vilką.“ Toks žmogus privalo parodyti savąją – vilkiškąją – prigimtį: apsimesti, kad ruošiasi kąsti javapjūtės bendrams, pamėgdžioti vilko staugimą ir t. t. Buiro apylinkėse (Kelno sritis) kažkada egzistavo paprotys paskutiniam javų pėdui suteikti vilko pavidalą. Kai kur Lenkijoje per Kalėdas vedžiojamas žmogus su užmestu ant galvos vilko kailiu, po namus nešiojama vilko iškamša ir renkami arbatpinigiai. Kartais kalėdoja lapais apsikaišęs bernas, pravarde Vilkas, jam mokama duoklė (FZ 421).

Vadinasi, išskirtini du vilko pasirodymo momentai – vienas susijęs su svarbiausiais žmonių gyvenimo lūžiais: gimimu, vestuvėmis (branda) ir mirtimi, o antrasis ženklina kalendorinius metų tarpsnius.

Galima įtarti, kad spėjęs pasenti bernas (įstrigęs virsme) taip pat yra vilkas. Todėl kumeliukas (berno vienų metų uždarbis) greičiau yra auka slenksčio fazę reprezentuojančiam dievui. Kai kurios mitinės sakmės leidžia daryti išvadą, kad vilkas yra tipiškas virsmo dievas: 1) jis baudžia sulaužiusius ar kaip nors pažeidusius perėjimo ritualą: jeigu nesaugomas (galima įtarti) ką tik gimęs vaikas, nežibinama žvakė ar kitaip nusikalstama, vilkas pagrobia naujagimį; 2) kai numirėlis nepajėgia įveikti mirties virsmo (įtūžę kreditoriai jį koneveikia, tąso po žemę, spardo ir nesiruošia laidoti), jam padeda vilkas; 3) jis pamoko, kaip iš šuns atvirsti į žmogų; žino, kur švenčiami atminai; kur gimė vaikas; 4) persivertęs per galvą žmogus tampa vilku (mitinėse sakmėse vertimasis per galvą – būtina virsmo sąlyga: žmogus, nuėjęs į mišką, persiverčia ir tampa vilku) ir kt.

Paaukojus vilkui (sudarius su juo sutartį), rezultatų nereikia ilgai laukti. Vakarop iš didelio debesies nusileidęs jaunas bernelis (ko gero, tas pats vilkas) pasiūlo bernui „laikyti vienybę“. „Laikykime tiktai vienybę, o visa bus gerai. Dabar eikim į dvarą ir ten gausim darbo“, – sako ateivis.

Kita šios sakmės ypatybė – skaičiaus 2 arba dvejeto gausa. Kad „pora“ (binariškumas) priklauso slenksčiui, rodo pirmojo išginimo, pirmosios vagos ir kiti papročiai. Slenkstį šiuo atveju ženklina: Jurginės (balandžio 23 d.) – persiritimas iš žiemos į vasarą, pirmasis išginimas – gyvulių „persiritimas“ iš tvarto būvio į pievų žolę, pirmoji vaga – iš nevaisingos į vaisingą (derlingą) žemę, kiaušinis – iš gemalo į viščiuką. Ir antrasis slenkstis: iš šiltos vasaros į šaltą žiemą, iš vaisingos žemės – į nevaisingą, iš lauko – į tvartą etc. – Šv. Mykolas.

Pranės Dundulienės liudijimu, pirmojo išginimo metu Švenčionių apylinkėse prie tvarto slenksčio kažkada būdavo dedamos „dvi poros kiaušinių: viena iš tvarto vidaus, kita – iš kiemo“. Per tas pačias Jurgines kepami du duonos kepaliukai, pirmąją vagą verčia dvyniai artojai su pajungtais dvyniais jaučiais, keliamos sūpuoklės, kuriose supamasi po du ir kt. (DL 135).

Vestuvinė jaunųjų palyda ir kariai (slenksčio žmonės) iki šių dienų išsirikiuoja vora po du; mitologinėje sakmėje „Perprašyti vilkai“ vilkai iššoka iš kelio ir sugula abiejose jo pusėse (VS 39); krikštynose dalyvauja du kūmai ir kt.

Anot Gintaro Beresnevičiaus, „Irano arijų religijoje žinoma, kad po mirties dėl žmogaus vėlės kaunasi du demonai: gerasis ir piktasis. Šaltiniuose pasakojama, kad piktasis Vizarsha (kitur – Vizareša) mėgina pagauti vėles su kilpa ir jas supančioti, o gerasis Srausha jas gina“ (BD 124). Jonas Basanavičius bylojo, kad rojaus vartus saugo „du milžinu: Auštra, kursai šviečia kelią einantiems į rojų, ir baisusis didžgalvis, storlūpis Vėjas“ (BR 21). Vidurinės Azijos (Vakarų Pamyro) gyventojai per Naujuosius metus aukoja dviem staktą laikantiems durų stulpams, kurie simbolizuoja du Muchamedo sūnus.

Krikščioniškoje ikonografijoje šv. Petras paprastai laiko du raktus (vienas nuo rojaus, kitas nuo pragaro vartų), retais atvejais – tris. Du šventieji atsakingi ir už perkūniją: „Perkūną valdo šv. Mykolas, o žaibus – šv. Jokūbas: Jokūbas užmeta žaibo kilpą velniui ant kaklo, o paskui šv. Mykolas jį nutrenkia“ (GT 340).

Visa, kas gera, gražu, šviesu, negali būti iššvaistyta, išsemta iki dugno arba visą laiką eksploatuojama. Vieną svarstyklių lėkštę turi atsverti kita. Vadinasi, gerąją, šviesiąją svarstyklių pusę turi atsverti blogoji, tamsioji pusė. (Panašią nuostatą atkartojo Antanas Baranauskas: „Dievas nesiuva naujų terbų, tiktai nuo vienų nukabina ir jas kitiems užkabina“ (VA 201). Vadinasi, vargšų (vargo, kaip ir turto) kiekis – pastovus dydis.) Ši gėrio ir blogio pusiausvyra pastebima ir gamtoje. Dieną „atsveria“ naktis, rytą – vakaras, Rasos (Kupolių) dieną – Kalėdų naktis, baltą – juoda ir pan. Su skaičiumi 2 siejasi dvynių, svarstyklių, durų, vartų, sūpuoklių, dviejų purplelių, įvairių burtų (dešinės ir kairės, poros ir neporos, lyginio ir nelyginio skaičių) ir kt. įvaizdžiai.

Perskaitytoje sakmėje taip pat ryškus dualumo pradas. Bernas augino dvi augalų rūšis: avižas ir bulves. Dieną eina baudžiavą, o naktį daboja kumeliuką. Svečias ir nusenęs bernas, „laikydami vienybę“, atėjo į dvarą ieškoti darbo: vienas tapo liokajumi, o kitas gaspadoriumi. Ponas įsakė pagauti mešką ir šerną. Naujasis berno bičiulis liepė paprašyti dviejų grandinių, o nuėjus į girią dusyk pamosuoti skepetaite. Dvarponis reikalavo parvesti žaibą ir perkūną. Berno draugas prisipažino, kad Perkūnas – jo brolis. Gaspadorius, eidamas paskui siūlų kamuoliuką, priėjo du kalnus. Žmogelis pareinančio Perkūno laukia kitame (antrajame) kambaryje. Antrasis brolis (Perkūnas) jam davė dvi tabokines: vienoje – žaibas, kitoje – perkūnas. Ko jau ko, o poros ir dvejeto simbolikos šioje sakmėje nors vežimu vežk (sakmės pateikėjas juos pamini net vienuolika kartų!).

Kol kas lieka neatskleistas bernelio vardas. Santarvės, sutarties (pasiūlymas „laikyti vienybę“), aiškiaregiškumo (svečias iš anksto žino, kad dvare jie gaus darbo ir, ko gero, kaip baigsis ši graudi berno istorija), teisingumo sugrąžintojo, ritualo saugotojo (skatinančio aukoti kumeliukus) bruožai ateivį iš debesų suartina su vilku. Tariamojo bernelio valdžią miško žvėrims rodo jo skepetaitė: ja dusyk pamosavus atbėga meška ir šernas (plg. vilko valdžią žvėrims, kuri atsiskleidžia sakmėje „Žvėrių išpažintis“, kai jis vienus žvėris išteisina, o kitus liepia sudraskyti (LT 110)). Svečią lydi didelis debesis (regis, jam pavaldi stichija, jis gali sukelti audrą ar lietų), jo pasirodymas sutampa su derliaus nuėmimu rudenį. Jeigu bernelis – vilkas, tai ir jo brolis Perkūnas turi būti vilkas. Prisiminus, kad kariai – vilkai, o karių dievas yra Perkūnas, tektų pripažinti ir šią galimybę. Taigi, pirmasis (bernelis) daugiau teisingumo (ritualo) saugotojas, o antrasis (Perkūnas) – teisingumo vykdytojas.

Sakmėje veikia ne tik du skirtingi broliai, bet duali ir perkūnijos prigimtis. Šias dievybes pabandžius susieti su dovanojamų tabokinių turiniu, Perkūnui, be abejo, artimesnis triukšmas, garsas (perkūnas), o anoniminiam berneliui lieka tyla (žaibas arba šviesa). Gamtoje žinomos abi perkūnijos atmainos: tiek visu balsu griaudžianti, tiek bebalsė. Kai karštą vasaros naktį žaibuoja ir negriaudžia, tuomet senovės žmonės sakydavo, kad rūdį krečia arba rūda krinta (arba krenta amalas – red.).

Atrodo, kad abu broliai darbuojasi kartu. Tačiau Perkūnas – gerasis dievas, o jo brolis – blogasis. Pirmuoju atveju sakoma: „Kai pavasarį Perkūnas žemę sujudina, viskas pradeda augti“ (ŽS 284); „Jei biržely Perkūnas grūmoja, laukininkas daug javų dagoja“ (LK IX 833); „Kakiais metais daugiau griaudžia, daugiau žemį sutrinkia, geriau auga“ (LP 119); „Jei rugsėjy perkūnai braška, tai kitais metais medžiai pilni vaisių traška“ (LK IX 833), o antruoju: „Tokia čia perkūnija – rudens rūdės“, „Tos rūdės bjaurios: vyšnias, obeles pavasarį nugadina“ (LK XI 866); „Jeigu anksti iš pavasario pradėjo rūdą krėst, bus blogi metai“ (LK XI 860). Nors abu broliai – vienodo lygmens (arba net dvyniai), vienas iš jų susijęs galbūt daugiau su šviesos, o kitas – su tamsos pradu (kaip Apolonas artimesnis Dzeusui, o Hermis – Hadui).

Žemės darbų sezono pradžią – Jurgines – galėjo ženklinti vienas dievas (Perkūnas), o pabaigą – Šv. Mykolo dieną – kitas (Perkūno brolis). Apie Šv. Mykolo dieną, kai baigiasi žemdirbiškieji (ir senieji) metai, byloja ir kaimyninių šalių patirtis. Anot Natalijos Šlyginos, Suomijoje šią dieną gyvuliai buvo varomi į tvartus, atleidžiami piemenys; atsiskaitoma ir su samdiniais. Tobulėjant žemdirbystei derliaus nuėmimo terminai nusikėlė į vėlyvesnį laikotarpį, tačiau senoji tradicija, lauko darbų baigimą siejanti su Šv. Mykolo diena, liko gyva. Apie šios dienos kaip šventės reikšmingumą byloja daugelis patarlių: „Nuo Mykolo moteris troboje, ropė (bulvė) – rūsy“, „Mykolas išpusto laukus“, „Mykolas užremia jaują“ (KŽ 120).

Įsimintini ir lietuvių pastebėjimai: „Šv. Mykolas ledo lazdą įkiša“ (LR 4131 (52)); „Sako, nuo Mykolo žiema ir nuo Mykolo (gegužės 9 d. – ?) – vasara“ (LR 3946 (59-15)); „Po Mykolo kumet jau i snigno[ja]“ (LK XIII 256); „Švents Mikas atėjo, žiema prasidėjo“ ir kt.

Krikščioniškoji šv. Mykolo ikonografija – sparnuotas angelas, vienoje rankoje laikantis kalaviją (ietį), o kitoje – svarstykles, kuriomis sveria mirusiųjų sielas, ir koja prie žemės mygiantis nugalėtą slibiną arba velnią, – veikiausiai yra nukopijuota iš egiptiečių mitologijos, kuri turėjo sąsajų su astronomija. Mirties dievas Anubis (Vilko žvaigždynas) svarstyklėmis (Svarstyklių žvaigždynas) sveria mirusiojo egiptiečio sielą; išminties dievas Totas užrašinėja svėrimo rezultatus, o netikusią vėlę praryja pabaisa Amt – pusiau liūtas, pusiau krokodilas (MH I 425). Maždaug prieš tris tūkstančius metų vakarinę dangaus dalį Egipte (vakarai – mirusiųjų kraštas) būtent ir ženklino šie – Svarstyklių, Skorpiono ir Vilko – žvaigždynai. Svarstyklės simbolizavo rudens lygiadienį – šviesos ir tamsos pusiausvyrą, o Skorpionas – tariamąjį „saulės žiburio“ grobiką, nes nuo rugsėjo pabaigos diena pradėdavo sparčiai trumpėti.

Semantiškai „Perkūno brolio“ pavadinimas galėjo būti giminiškas žodžių grupei, kurios pirminė prasmė „žemė“: sen. indų dievybė Rudra (< ródas – žemė) įasmenina audrą, įniršį, pyktį (MH II 388); plg. liet. įrūsti – pasidaryti rūsčiam; įrusti – pasidaryti rusvam; rudas – rausvas; rūdyti – skriausti, erzinti ir Rudra [sen. arabų Ruda – žemės ir vaisingumo deivė; jai aukojami pirmieji derliaus vaisiai (MH II 388)]; rūda – iš žemės kasama mineralinė medžiaga, iš kurios daroma geležis („žemės vaikas“); rūdalis – vargas; rudas – neturtingas; liet. rūdė – dangiškoji šviesa be griausmo, kuri veikia rudenį, anot Ambraziejaus Kašarauskio, „ugnis, zwana Rûde“ (GT 340) („Perkūno brolis“); ji „krečia amalą, gadina augalus“, galbūt net šviečia mirusiųjų karalystėje; rūdė – prasta, pelkėta žemė; rudenojus – „važiuodamas pro žmones su pirmuoju rugių vežimu, nusiima nuo galvos kepurę, suka ją viršum galvos ir šaukia: „Rudenojus, rudenojus!“ (LK XI 866); rudkūžė – rupūžė; ruduo, ruduva – metų laikas, kai „žemė gimdo derlių“; sen. slavų dievybė Rod – giminės (kilusios iš vienos žemės) įsikūnijimas (MH II 384), slavų šventės Rod, Rodionas ledlauža – balandžio 21 d.; pagoniškoji derliaus šventė Rodogošč – rugsėjo 27 d.; rusų rod – užderėjimas (derlius) ir kt.

Taip pat įžvelgiame tam tikras mitinės būtybės Rūdės ir rugių sąsajas: rudagėlė ir rudzpūkis (rugiagėlė), Rudkulnis (rugiuose gyvenanti mitinė būtybė, kuria gąsdinami vaikai, kad nelakstytų po javus) arba net ruduva bei ruduo (laikas, kai kertami rugiai), plg. rudenojus (pirmasis rugių vežimas).

Tad „Perkūno brolio“ pavadinimas galbūt egzistavo Rūdės, Ruduvos, Rudens (sl. Rodo) teonimuose, kol juos išstūmė kiti laikai (ir gentys), atsinešę naujus žemės dievus – Žemyną ir Žemėpatį.

 

Nuorodos

BD – Beresnevičius G., Dausos, V., 1990.

BR – Basanavičius J., Rinktiniai raštai, V., 1970.

DL – Dundulienė P., Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai, V., 1979.

FZ – Фрэзер Дж. Дж., Золотая ветвь, Москва, 1986.

GT – Greimas A. J., Tautos atminties beieškant, Vilnius-Chicago, 1990.

KŽ – Календарные обычаи и обряды в странах зарубежной Европы, ХIХ–начало ХХ в.: Зимние праздники, Москва, 1973.

LK – Lietuvių kalbos žodynas, t. 1–20, V., 1941–2002.

LP – Laurinkienė N., Senovės lietuvių dievas Perkūnas, V., 1996.

LTR – Lietuvių tautosakos rankraštynas.

LT– Lietuvių tautosaka, parengė L. Sauka, A. Seselskytė, t. 3, V., 1965.

MH – Мифы народов мира: Энциклопедия в 2-х т., Москва, 1994.

VA – Vienuolis A., Iš mano atsiminimų, V., 1982.

VS – Vėlius N., Sužeistas vėjas, V., 1987.

ŽS – Žiemys G., Slibino sugrįžimas, Kaunas, 2004.