Pasivaikščiojimas
Akys merkiasi. Saulės nutvieksto lango fone neryškiai matosi žmogaus siluetas. Po operacijos dalis mano kūno dar nejautri. Pojūčiai kiek pakitę. Nuovargis, atsipalaidavimas po buvusios įtampos vėl atsidūrus savo jau šiek tiek įprastos palatos lovoje lenkia į miegą, bet vieno palatos kaimyno siautulingi knarkimo viražai vis praveja mieguistumą.
Jis, deja, linkęs miegoti, kai tik turi tam galimybę – ir dieną, ir naktį. Griaudėti pradeda tik galvą ant pagalvės padėjęs. Pradžioje tiesiog šiurpino – stebiesi, jau, atrodo, bandai apsiprasti, rimti ir tada suskardena Jericho trimitai. Nežinau, koks būtų jų garsas, bet ką primena šis, galiausiai supratau – tai per televizorių girdėtas laukinio dramblio trimitavimas. Matyt, patino, kai labai ieško patelės. Mes abu jau šios palatos senbuviai, taigi suskaičiavau – reguliariai pasikartojantis dvyliktas taktas. Kartais pralinksmina naujai atkeltųjų reakcija: štai pogulio įsitaisė lovoje priešais mane įkurdintas pagyvenęs ligonis. Jau ima snausti. Mūsiškis džiunglių dvasios apologetas irgi virsta į lovą. Prasideda. Skaičiuoju – dvylika. Laisvai ir plačiai, iki kito koridoriaus galo, nuskamba laukinės gamtos platybes pašlovinantys akordai. Naujokas akimirksniu atsisėda. Veide panika, siaubas. „Kas čia?“ – įsmeigia didžiules akis į mane. Kurį laiką, kaip kompensaciją už jau buvusias ir būsimas kankinančias nemigos valandas, leidžiu sau pasimėgavimo sekundę, paskui ramiai parodau: „Žmogus miega.“ Baimingai sulaukęs kito dvyliktojo, krūptelėjęs ir susigūžęs, kaimynas tyliai sušnabžda: „Bet juk šitaip negalima.“ Tik trūkteliu pečiais – o ką čia bepasakysi.
Po nakties nepailstantis knarkikas kartais padovanoja mums po apelsiną. „Už ištvermę“, – sako. Simpatingas pusamžis vyras. Ir kaip ant jo pykti? Ir kaip nepykti? Kai davė užpildyti anketą, kur galima įrašyti savo pageidavimus, atsiliepimus apie ligoninės sąlygas, pasiūliau įkurdinant ligonius knarkiančius sukelti į vieną palatą. Kažin ar pasinaudojo mano siūlymu?
Susirandu ausų kamštukus, kurie kiek prislopina kakofoniją, ir aprimęs gėriuosi pro langą besiveržiančia saulės šviesa.
Visu horizonto akipločiu paplūsta tamsiai raudono saulėlydžio srautas, tirštas, tarsi laiko tėkmė. Bangų keterų punktyras, nužymėtas sodria žaros spalva, bogina ant savo kuprų kranto link tos substancijos draikanas. Didingo scenovaizdžio papėdėje tarsi fone išpjauta kiaurymė – maža, tamsi žmogaus figūrėlė. Jis gūrina pakrante. Eina, visi juk eina – negi stovės „amžiais nerimstančių jūrų pakrantėje“. Kaip aistringa tango muzika ima jaudrinti, kviečia šokti klausytojus, taip bangmūšio garsas lyg maršo būgnai suteikia ritmą einančiojo žingsniams. Ir prieš jį kažkas jau praėjo. Jis seka pėdsakais. Tam, kas seka, pėdsakai būtinai kažką sako. Norisi sužinoti, išsiaiškinti. Erzina, kad čia praėjęs jau patyrė tai, ką jis norėtų patirti pirmas ir galbūt vienintelis. Pirma einantis jau nuliežė savo dėmesiu viską čia pasiekiamą, jam, matyt, buvo perduota visa tai, ką čia galima įgyti. Tas jau apibendrino, padarė išvadas, priėmė sprendimus ir… eina toliau. Jis kažkur eina. Einantis paskui neturi pasirinkimo. Jis seka, siekia sužinoti. Kokios gali būti savos išvados? Jos jau padarytos. Lieka sprendimas – sekti.
Ar vanduo pakyla, ar pėdsakai lėtai krypsta ten link, bet juos ima siekti mūša. Aštrus įminto pėdsako kontūras palengva virsta plastišku reljefu ir pradeda nykti. Šitaip tiesiog negalima! Juk pėdsakas turi kažkur nuvesti. Anas kažkur ėjo ir turėjo nueiti.
Sekantysis ima sukti ratais, neprarasdamas vilties ilgai ieško tęsinio. Ir randa: slėpiningus raštus – lyg runas, lyg dantiraštį. Sudarydami sudėtingus ornamentų mezginius, jie išsirutulioja į tolyn vėl nusidriekiantį, nors netiesų pėdsaką. Jau nesvarbu, kokie tie pėdsakai, svarbu, kad jie veda į priekį, į kažką, nors rodo atgal. Jie kitokie nei tie, kuriais ėjo anksčiau. Anie savo pėda, žingsniu, vingiais kažkiek atspindėjo einančiojo nuotaikas, interesus, netgi bendrą būklę ir veržlumo atsargas. Prie jų buvo galima derinti žingsnį, o šie turi savą, mįslingą ritmą, nesusietą su mūša, nenuspėjamus viražus. Todėl jau ir nesistengdamas aiškintis visą interesą žmogus nukreipia į galutinį tikslą. Ūžčiojant bangoms, klykaujant žuvėdroms, nejunta – klimpsta ar kietai atsispiria eidamas, vinguriuoja ar eina tiesiai, šildo saulė ar smelkia vėjas. Gerai įžiūrimi pėdsakai teikia viltį prieiti kažkokį siekiamą tašką. Ir jį priėjo – staiga neliko jokios žymės. Priekyje buvo tuščia. Ilgai stebeilijo į priešais tįsančią plynę.
Atsigręžė ir nusistebėjo, kad pėdsakų nepamatė ir už savęs.
Pakėlė galvą aukštyn ir suprato – jis sekė paukščio pėdsakais.
Pėdas lyžtelėjo bangelė.
Dvyliktasis palatos kaimyno taktas, manau, galintis išvaikyti ir babuinų bandą, visiškai išsklaido plūstelėjusius pro apsunkusius akių vokus rudenį pajūryje į atmintį įstrigusius vaizdinius ir sugrąžina į realybę. Išlindusios iš po apkloto, atgaudamos jautrumą kojos pajunta vėsą.
Vaikščiosim dar.
