Nevėžis

Nevėžio upė laukinė, nežabota, basa kaimietė dryžuotu sijonu. Kėdainiuose rami lyg tvenkinio sietuva, o Šeteniuose, Šventybrastyje – čia jos krantai tvinsta, srovė toliau lyg permatomą uždangą audžiantis vorelis, bet krantai! Bangos pilnos žalumos tiškalų, laukinių, vienas ant kito užslenkančių pavidalų. Grubūs Vincento drobių potėpiai. Šalia plytinčioje pievoje ganosi karvės. Kai prisiartinu, jos prieina, net įsitempia grandinės, pritvirtintos prie įsmeigtų į žemę kuolelių. Krantas yra gyvybės, judėjimo pilna tankmė: šokinėja varlytės, traukia sraigių karavanai, girdisi trelės, švilpčiojimai. Įžengiu į svetimą pasaulį, drėgną, išbrinkusį, sprogstantį kvapais, kurių nepajėgiu perteikti, aprašyti nei sulaikyti prie savęs, jie sklaidosi, jau jų nėra.

Ūmai uždanga plyšta: siaubinga sūnaus neviltis, jis pametė karališkąjį kardą, pagaikštį. Padedu jam, ieškome kartu žolėje, krūmuose. Randame išlesinėtą kelmelį, akmenuką, dar didesnių sraigių ir kiaurymę žemėje – mažą olą ar perėjimą į kitą pasaulį. Sūnus po truputį liaujasi liejęs ašaras, dar kūkčioja, trina ranka akį. Braidome po tankmę. Akimirką mums pavyksta – kaip Miłoszo eilėse – klaidžioti pasakos pakraščiu. Bet išsiskiriame – iš lėto einu takeliu išilgai upės, jis stabteli, stebi vabzdžius, žolių stiebus, nežinau, ką jis galvoja, ko trokšta, apie pagaikštį gal jau pamiršo.

Šeteniuose tuščia. Iš buvusio dvaro neliko nė plytos ar sijos. Arimai užžėlė žole. Žvelgi pro nematomas sienas, lankaisi kambariuose, kurių nebėra, užsuki į maisto podėlį, niekas nešaukia: neik, negalima. Tarp medžių kūdra, kur matydavo juodą kiaulę, paskui pieva, atstatytas svirnas, kurį saugo elegantiškas medinis velnias. Miško pusėje – ten auga ligoti ąžuolai, kol kas neūžaugos, jų ateitis nežinoma. Upės pusėje – parko medžiai, kur ne kur galima nujausti buvus takelį. Kaime loja šuo. Ant daržinės sienos kažin kas prikabino senų gaubtų. Virš mūsų atkakliai plaukia debesėliai, nėmaž nekreipdami dėmesio į tuštumą, kuri jiems yra dangus.

Šventybrastyje ieškojome vargšės Magdalenos kapo. Mergina nusinuodijo dėl nelaimingos meilės kunigui. „Isos slėnio“ veikėja (iš tikrųjų Barbara R.) buvo palaidota kapinėse prie bažnyčios, tikriausiai netoli Nobelio premijos laureato protėvių. Jos kapo surasti mums nepavyko. Nuo paminklo, kurį vyras pastatė „geriausiajai žmonai Eufrozinai“, gerai matosi slėnuma su tauriaisiais plačiašakiais ąžuolais, žemiau medinis namas prie pat kelio, už žalumos ruožo Nevėžis. Bažnyčia, kurioje buvo pakrikštytas būsimasis poetas, stovi ant aukštumėlės, kapinės užėmė šlaitą. Laiptais lipame upės link, šilta, bet ne per karšta. Kažkur čia atvežė vežimu vargšės Magdalenos palaikus, kunigo prašymu nešė į bažnyčią, tai yra į kalnelį, taigi Magdalena karste kone stovėjo. Paskui ji vaidenosi klebonijoje, stumdė baldus. Teko iškasti kapą ir įkalti baslelį, kad nurimtų piktosios galios. O aš norėčiau, kad ji čia ateitų, sušnabždėtų bent žodį, stumtelėtų kėdę, apverstų stalą, pasakytų – bent gestų kalba – kaip ten yra.

„Zeszyty Literackie“, 2013, Nr. 4 (124)

Vertė Kazys Uscila