Klausimai be atsakymų Atlantidai

Kas žino,

Kur ir kada driekėsi

Atlantidos imperija?

Ar tai buvo imperija,

Ar tik didybės manija apsirgus neūžauga?

Kiek žemių driekėsi į plotį ir ilgį?

O gal kiūtojo tik medžio lizdus

Susisukę kaimeliai ir vienkiemiai?

 

Atlantai buvo milžinai ar liliputai?

Vaikščiojo stačiom ar keturpėsti?

Oda buvo balta, o gal raudona ar žalsvai violetinė?

Kaip kalbėjo – ištartais žodžiais, mirksinčiomis akimis,

Gal tik mosikavo rankomis ir kojomis?

Ar mėgavosi bežodės telepatijos

Stebuklakalbės malonumais?

 

Ar buvo bedieviai?

Jei meldėsi – tai kur?

Ar šventyklų bokštų raketose,

Šaunančiose į Andromedos galaktikos širdį,

Ar į ožio ragą suriestuose urvuose?

 

Ar atlantai lakiojo orlaiviais,

Bastėsi po tarpplanetinį vakuumą,

Kaišiojo nosį į Venerą ir Marsą?

Ar temokėjo rėplioti žeme,

Pliuškentis kanojų geldose

Ir pavydžiai spoksoti į drugelius, muses ir paukščius?

 

Ar meilės antpuoliams

Parašė tiek pat traktatų

Kaip ir neapykantos priepuoliams?

Ar atlantai gebėjo rašyti?

Jei rašė – tai kuo ir ant ko?

Gal buvo visai neraštingi?

Gal temokėjo tik amsėti ir loti?

 

Ar atlantai prijaukino šunis?

Ar katėms statė šventyklas?

Gal krokodilus garbino stipriau

Nei Mėnulį ir Saulę?

Ar skausmą kentė tylėdami,

Kietai sukandę dantis?

Ar nuo atviržaizdžių riaumojo kaip

Pasiutę katės ir hienos,

Draskydami savo plaukus ir daužydami galvas?

 

Ar mėgo kasdieną maitintis

Dvasios džiaugsmų marcipanais,

Užsikąsti sielos malonumų triufeliais?

Ar palaimą kėlė tik žiaumojama šviežia skerdiena?

 

Ar jie bent susimąstė apie

Mūsų ateitį taip,

Kaip mes sukame galvas

Apie jų buvusią praeitį?

 

Kuriai priklausė rasei?

Ar ketvirtajai, per tvaną įžengiančiai

Į mūsiškę penktąją?

 

Ar atlantai sekė savais

Kristumis, Platonais, Budomis,

Mahometais, Konfucijais?

Gal jiems užteko metų metus

Nesiprausiančių raganų,

Buriančių iš karvių mėšlo, kiaulių žarnų,

Paskerstų kūdikių širdelių ir plaučių?

 

Ar atlantai statė nekropolius

Su marmuro kolumbariumais, koplyčiomis,

Diorito mastabomis ir piramidžių kvartalais?

Ar velionis kišo tik po

Miškų ir pievų velėna?

O gal juos sumesdavo į atmatų sąvartyną

Šiukšlių ir skudurų pamazgose supūti?

 

Ar atlantų gyvenimai buvo stipresni už mirtį?

Jei stipresni, kodėl jų neliko nė kvapo?

Kur jų bent viena muzikinė nata?

Ar sukūrė bent vieną simfoniją,

Sonatą ar kuklų preliudą?

Gal jie šokinėjo tik

Barbant kauliniams būgneliams?

 

Kuo Atlantidos žemynas kvepėjo?

Aukurų dūmais, keptomis dešrelėmis,

Pernokusia ambra ar šimtamečiu prakaitu?

Gal atlantai tebuvo ir tėra tik kvapas,

Tik kvapusis vanduo,

Supilstytas į fantazijų flakonėlius, ir

Daugiau nieko?

 

Ta Atlantida,

Į visus klausimus atsakanti klausimais.

Gal neužpyktų, jei ją pavadintume

Antarktida ar Senąja Gvinėja,

Neptūnija ar Hipopotamija?

Mitų ir legendų mūrai, akmenys, gatvės,

Atlantidos dirvožemiai, apskriti miestai,

Regėti Platono vaizduotės imperijoje,

Atrodo tvirtesni ir apčiuopiamesni

Nei grubi ir raukšlėta tikrovė,

Į kurios uolas sudūžta

Ne vienas ir ne du

Porcelianiniai mitai apie Asteriją,

Nukritusią iš dangaus skradžiai

Į Žemės planetą,

Pavirtusią Atlantidos sala –

Blizgančia ir tviskančia – kaip ir visi

Tobulos formos ateivių laivai,

Kurie visi ligi vieno –

Kartu su Atlantida –

Vieną keistai gražią dieną

Atsiplėšė, pakilo, paliko

Žemės planetos kūną ir sielą…

 

O gal Atlantida prasmego

Ant kelio,

Prie tavo kojų telkšančioje

Pavasarinio lietaus baloje?

Kaip pasakysi – taip nesuklysi.

Kaip pavadinsi – taip nepagadinsi…

 

Atlantida.

Šiandieną tu ją išvydai

Nuskendusią ant savo pusryčių stalo –

Nugrimzdusią garuojančiame kavos puodelyje.

Nebandei nei šauktis pagalbos, nei gelbėti,

Tiesiog paėmei tą skenduolę

Ir supylei Atlantidos civilizacijos kontinentą

Į savo tuščią gurgiantį skrandį.