Karalius Saulė
Aš sudaryta iš arbatos lapelių, kitų žmonių kraujo, tėvo spermos ir motinos įsčių. Kažkas Aukštas man įpūtė gyvybę ir liepė rinktis. Nuo ryto iki vakaro mane kankina šie pasirinkimai, todėl nukankinta šoku visuomenei į glėbį, kur tereikia plaukti – pasroviui. Gyvenu gyvenimą be skonio, amputuotomis juslėmis, kad tik neišklysčiau iš doros vagos. Taip teku ir suteku į kitus žmones, o jie – į mane. Knygos, kino filmai, pokalbiai prie puodelio arbatos pripildo mane, bet taip pat ir ištuština.
Provokuojančios mintys išsituština, pirmų kartų blynai prisvyla, todėl probėgomis užkremtam sušių, palaižom popierinius latė kavos puodelio kraštelius ir judam tolyn. Kur? Velniop kryptį, svarbiausia citius, altius, fortius! Banko sąskaitos išlaidų / pajamų kreivė šokčioja kardiogramos brūkšnelių ritmu, širdies susitraukimai jai akompanuoja. Niekados nebus gana – šlovės, garbės, pinigų, kitų žmonių žvilgsnių geidulio, tuščio garso, šviesų, betikslių kalbų, apsvaigusių akių. Spyris Aukštajam į užpakalį ir savos sėdimosios padėjimas jojo vieton. Aš esu karalius Saulė, nes su manim prasideda nauja era: rašant šiuos žodžius, virš mano galvos liepsnoja puikioji žvaigždė, kurios šviesa, tokia man gimininga, liejasi į mano sielą ir spinduliuoja iš jos – aš net jaučiu karštą, svilinantį ilgauodegės kometos spindulį ant savo kaktos, dar daugiau, aš pats esu žėrinti uodeguota žvaigždė, dangaus meteoras, kuris, didžiausios šlovės apgaubtas, pranašingai grūmodamas, keliauja erdvėmis. Kaip kometa užtemdo visas žvaigždes, taip išnyksit ir jūs, jei aš nepakišiu savo talentų po sieku, bet uoliai žibinsiu savo žiburį – tas pareina tik nuo manęs – taip, jūs visi išnyksit tamsioj nakty, jūs, kiti gyvuliai ir žmonės! Galvas nuleidusios gyvenimo kirmėlės, pakelkit akis į savo naują valdovą! Gėrėkitės manimi, kol jūsų akys išvarvės, užrašinėkite iš šventų lūpų skriejančius žodžius ir šildykitės šlovės šešėlyje. Išsitraukęs dar vieną vyriško gėrimo butelį, parsineštą iš griūvančių Olimpo rūmų, aš pagirdysiu savo tautą. Vakarais jums šypsosiuos iš mėlynų ekranų, kad užmerkę akis mane sapnuotumėt. Nes viskas gerai ir taip bus iki tol, kol pasakysiu kitaip. Man patinka lošti kauliukais, kortomis, stumdyti šachmatų figūrėles. Gąsdinu jas ekonominėmis krizėmis, visuotiniu atšilimu, degalų kainomis, savižudybių statistika ir mėgstamos komandos pralaimėjimais. Tada figūrėlės pradeda lakstyti, kelti paniką, mesti man į glėbį litus, eurus, vekselius, žemės sklypų nuosavybės dokumentus, butų raktus, o aš juos tėviška ranka raminu. Viskas bus gerai tol, kol aš taip sakau.
O aš tyliai džiaugiuosi apsikabinusi Aukštojo kojas, nes esu kurčia, tik menkas arbatos lapelis. Gėriuosi savimi, mano kraujas sutekėjo į kitų žmonių venas, esu savo pačios šešėlis, visados teisiųjų pusėje. Mano Saulė? Ji nebyli, tvirta ir nepajudinama, kartais šiek tiek ašarojanti, kad jos spinduliai iki manęs turi keliauti tris tūkstančius kilometrų. Man reikia nedaug, tik vieno spindulio prisiminimo, kad išdžiūtų pasirinkimo abejonės. Esu lydima teisybės, gėrio, išminties. Ir kuklumo, be abejonės, kuris bėga kažkur iš paskos ir vis neprisiveja. Ambicijos liejasi per kraštus, nes kas kitas, jei ne aš. Purtausi visuomenės primestų pančių, bet kantriai juos nešu kartodama, kad dar šiek tiek, dar truputį. Juk vis dėlto visiška laisvė ir yra tada, kai gali daryti, kas tau patinka, su sąlyga, kad darysi ir tai, kas tau nelabai patinka. Gyvenu ne savo gyvenimą, tačiau kartais reikia aukotis dėl didesnio tikslo, todėl su viltim žiūriu į ateitį, dėdama visus savo indėlius ten. Kažkur į būsimąjį laiką, nors man sakė:
– Kitas šeštadienis – nepatikima šventė, dukrele. Kur tu rasi žmogų, kuris galėtų ką nors pasakyti apie kitą šeštadienį.
Ir taip praradau daug laiko. Asmeninės saulės tekėjo viena po kitos, bet buvo užtemdytos ir nugalėtos, karaliai – nuversti. Todėl aš vis kroviau ir kroviau aukas ant gyvenimo stalo, apliejau jas taukais ir įvairiais kvapiaisiais aliejais. Ar užsidegs šis fakelas? Ar priims mano auką? Nes tapiau dienas, kūriau simfonijas naktims, siekiau būti meno kūriniu. Tobulybe. Šiek tiek arčiau tavęs, Aukštasis, šoktelti šiek tiek aukščiau. Negalėjai man įpūsti gyvybės tik tam, kad kilnočiau telefono ragelį, aš pažįstu tave, tu ne toks, skyrei man aukštesnį tikslą, žinau tai. Savo protu apšviesti, įžvalgomis stebinti, humoro jausmu lengvinti kitų žmonių gyvenimus. Todėl su gailesčiu žvelgiu į tuos, kurie nemato šios mano paskirties. Nežinantys. Tamsuoliai. Bet aš juos išgydysiu, aš apšviesiu jų klajonių kelią tamsoje.
Taip mes dienų dienas šviečiame vieni kitiems, bet labiausiai – sau. Įprasminam savo žodžius, bandome jais atskirti dieną nuo tamsos, žemę nuo vandens. Apšvitinam subjektyvia išmintim visus, kurie nesilaiko saugaus atstumo. O Aukštasis vilkėdamas radioaktyviems spinduliams atsparų kostiumą vaikšto žeme, atiduodamas mums dangų. Nes mes tik gyvybės pripūsti arbatos lapeliai, sudaryti iš kitų žmonių kraujo, tėvo spermos ir motinos įsčių, ar dar ilgai šviesime?
