Būti ar nebūti Dievo baimei?
Sir 15, 15–20
Pakviestas į Vasario 16-osios minėjimą, senovės žydų išminčius Sirachas (dar kitaip – Siracidas) nepadarytų didelės gėdos organizatoriams. Tai ne Evangelija, kuri ta proga sykiais suįžūlėja ir išmeta Kalno pamokslo eilutes, kone sarkastiškai pareikalauja nesipriešinti blogam žmogui ir apskritai pamilti savo priešus. Siracho giesmė, pasigirdusi šį sekmadienį liturgijoje, tikrai nesipeš su mūsiškiais patriotiniais posmais. Jeigu ką, jis net galėtų drauge pūsti į mūsų šventinę dūdelę. Šiaip ar taip, jis – pavergtos tautos autorius, grūmęsis su svetima ideologija, aukštinęs protėvių paveldą. Graikiškosios Seleukidų dinastijos politika Siracho laikais (II amžiaus prieš Kristų pradžioje) turėtų būti šiek tiek panaši į tai, ką lietuviškoje padangėje kitąsyk matė Kudirka ir Basanavičius. Milžiniškos ir, rodos, amžinos imperijos glėbys. Galinga helenistinės kultūros ekspansija. Tautinė ir religinė asimiliacija. O kartu – kuklios pavergtųjų pastangos atsilaikyti, oponuoti patraukliai prisitaikymo idėjai, teigti ypatingą savo tautos statusą ir pašaukimą Dievo akyse. Viskas tinka. Tiesa, Sirachas – ne sukilėlių dvasia ir ne laisvės šūkiai, bet visokeriopos išminties, atsakomybės, pasirinkimo, laisvos valios motyvai jo knygoje dera su bet kokia nepriklausomybės kūrimo programa.
Dar vienas kitas sakinys, ir nuvinguriuotum prie naujų politinių realijų. Sirachas atrodo radikalus ir kategoriškas. Jo knyga, lyginant su kitais bibliniais Išminties literatūros kūriniais, yra vadinta konservatyvia, stokojančia lankstumo ir vaizduotės. Ugnis ar vanduo, gyvenimas ar mirtis, išmintis ar paikybė. Sirachas mėgsta tą arba–arba dėlionę, perimtą iš Pakartoto Įstatymo mokyklos. Ar čia jis nebus palikęs formulės, kuri ilgainiui virto tik propagandiniu triuku, puikybės ir melo priedanga? Dviejų nesutaikomų kelių ir neišvengiamo pasirinkimo retorika šiandien vyrauja kiekvienoje vietoje, kur skelbiama tariamai žūtbūtinė kova už savo žemę, tapatybę, teisingumą, religiją, moralę, šeimos vertybes ir t. t. Bet situacijos, apibūdintos kaip žūtbūtinė, iš principo neįsivaizduoja nė pati Siracho knyga, nes autorius čia pat išpažįsta, kad Dievo išmintis begalinė ir kad jis esąs visa regintis ir galingas savo darbais. Žmogus, apdovanotas laisva valia ir galėdamas rinktis tarp gėrio ir blogio, neįsivelia į derybas su amžinąja Dievo išmintimi, nėra pajėgus savo pasirinkimais daryti įtakos Apvaizdos planams.
Nuo melagingo savęs aukštinimo ir sureikšminimo Siracho knygos adresatą apsaugo vienintelis dalykas – Dievo baimė. Ši sąvoka vienaip ar kitaip knygoje atsiranda per pusšimtį kartų, dar dažniau negu žodis išmintis. Pasak autoriaus, Dievo baimė ne tik laiduoja žmogui išminties pilnatvę, bet ir sušildo širdį, teikia ramybės ir linksmumo, varo tolyn nuodėmę, lemia sveikatą ir ilgą amžių, net pripildo jo namus rinktinių valgių, o svirnus – pjūties derliaus. Nenuostabu, kad Siracho citatų kitados knibždėjo pamokslų rinkiniuose. Jis, žinoma, nėra vienintelis Biblijos autorius, linksniavęs Dievo baimę. Visa Išminties literatūra, įskaitant ir Jobo knygą, žmogaus santykius su Viešpačiu modeliuoja šiurpulingos šventybės perspektyvoje. Nereikia didelio išmanymo, kad pagautum, ką reiškia biblinė Dievo baimės sąvoka. Jau vien jos gretinimas su maloniais, žmogui naudingais dalykais turėtų paneigti įsivaizdavimus, kad kalbama apie antgamtinės jėgos keliamą siaubą ir paniką. Žinoma, Dievo baimė gali apimti labai įvairius jausmus ir nuotaikas, bet Siracho knygos kontekste ji pirmiausia susieta su tam tikru pasaulio suvokimu, kuris formuoja atitinkamą vertybių sistemą ir gyvenimo būdą. Kartais ji net prašytųsi keičiama tikėjimo ar Dievo meilės sąvokomis, jeigu mūsų laikais šalimais nedunksotų religinio „popso“ šmėkla. Pagaliau pati tikėjimo patirtis, kantriai ir sąžiningai ugdoma, atveda prie suvokimo, kaip ir kodėl Dievo baimė dera prie meilės.
Kad ir labai dabar magėtų reabilituoti ir grąžinti apyvarton tokią svarbią visai Biblijai sąvoką, apčiuopiamų rezultatų kažin ar bus. Jau kelis amžius esame tapę kitokios pasaulio vizijos įkaitais, ir tai sutartinai laikoma laimėjimu, žmonijos pažanga, o ne praradimu. Net religinis diskursas džiūgauja įveikęs Dievą, kuris galėtų kelti žmogui šiurpą ir išgąstį. Nekalbant apie lėkštą, reklamos ir komercijos dėsniais tvarkomą terapinį religingumą, antai ir aukščiausio autoriteto nusipelnę dalykai ima paklusti masiniam skoniui. Iš pateikto Siracho knygos fragmento rengiant naująjį lietuvišką vertimą ėmė ir išgaravo žodžiai apie Dievo baimę. Prieš šimtmetį J. Skvireckas versdamas buvo tikslus: Dievas „maloniai žvelgia į tuos, kur jo bijo“. Mums dabar liepta skaityti, kad tas žvilgsnis esą regi visa, kas sukurta. Pasitikrini graikišką Septuagintą, kuri vienintelė išsaugojo ištisą Siracho knygos tekstą. Nėra ten jokių kūrinių, yra τους φοβουμενους, tai reiškia bijantieji, net nemokant graikų kalbos galima suprasti veiksmažodį fobeo. Tiesa, Dievo baimės litanija Siracho knygos pradžioje išvengė tokios operacijos, bet ir čia prie nuogos ir rūsčios baimės prikergtas epitetas pagarbi, kad netyčia nepasipiktintų koks Šventojo Rašto mylėtojų būrelis.
Visa tai gal ir nebūtų jokia naujiena pačiam Sirachui. Jo knygos tonas ir besikartojanti liepiamoji nuosaka nesakyk liudija, kad Seleukidų dinastijos valdomoje Jeruzalėje taip pat apsčiai būta noro pataisyti ir pagerinti Sandoros tikėjimą, eiti koja kojon su visa helenistine pažanga. Nors autoriui užteko išminties (Dievo baimės) ir užsispyrimo oponuoti madingoms tendencijoms, jis tikrai nebuvo galingas, visus įtikinantis balsas. Užuot skelbęs žūtbūtinę kovą už protėvių paveldą, jis pasikliovė išmintimi, glūdinčia Dievo kūrinijoje. Su savo nelanksčiu ir nepatraukliu prisirišimu prie senų tiesų Sirachas veikiau rizikavo atsidurti sektanto pozicijoje. Gal ne už kalnų tas laikas, kai ir krikščionių bažnyčioms Vakaruose atiteks panašus likimas. Kita vertus, visai rimtai kalbama, kad tai būsianti krikščionybei sveikesnė ir palankesnė situacija nei beviltiškos pastangos apgenėti save iki labdaros agento ar nuotaikingų ceremonijų meistro vaidmens.
-tj-
