Bežodis kalbėjimas: „(Ne)savo noru“
Prieš mano akis – apžvalginis kazusas. Nuostabu kine keliauti po bendruomenes ir istorijas, tačiau šiuo metu jaučiuosi it kultūrinė vujaristė. „(Ne)savo noru“ (Fill the Void), naujasis režisierės Ramos Burshtein filmas, rodytas 2013 m. „Kino pavasaryje“, yra neatsiejamai susijęs su religiniu ir konvenciniu Izraeliu, kurį aš tegaliu vertinti kaip pašalinė stebėtoja.
Visgi, nors filmo veiksmas vyksta ultraortodoksų žydų bendruomenėje Tel Avive, jo nagrinėjamos temos – ganėtinai universalios. Tad nerkime į kontempliaciją.
Filmo protagonistę Širą (puikus Hadas Yaron vaidmuo) pirmąsyk sutinkame maisto prekių parduotuvėje stebinčią savo būsimą (?) vyrą. Jis droviai naršo po pieno produktų skyrių. Rivka, jos motina (akt. Irit Sheleg), pabaksnoja savo dukterį ir paklausia: „Ką tu galvoji?“ Mergina parausta… ir linkteli. Širai neseniai suėjo 18 metų ir vienintelis žodis, šiuo metu rūpintis Rivkai, yra „santuoka“. Jai taip pat svarbi Estera (akt. Renana Raz), nėščia madoniško grožio Širos sesuo.
Susipažįstame su šia šeima Purimo išvakarėse ir kone iškart pamatome itin mielą sceną tarp Esteros ir jos vyro Jočajaus (akt. Yiftachas Kleinas) – truputį kauštelėjęs nuo vyno, jis prisipažįsta: „Tu esi mano Tora.“ Nuostabiai gražu ir išsyk jaučiama, kad tai tėra tyla prieš audrą. Ši nuojauta pasitvirtina: tą patį vakarą Estera miršta gimdymo metu, raudančio vyro rankose palikdama gražų berniuką Malochajų ir liūdesio palaužtą šeimą. Tačiau Jočajus nesnaudžia ir, gavęs santuokos pasiūlymą iš Belgijoje gyvenančios našlės, susiruošia ten kraustytis. Išgąsdinta galimos Malochajaus netekties, Rivka žentui pasiūlo kompromisą: vesti Širą.
Širai ši idėja išsyk atrodo nepriimtina ir net nesvarstytina, nes visgi tai jos sesers vyras. Ir nors nuolatos kartojama, kad tai – savarankiškas sprendimas, akivaizdu, jog šis pasiūlymas yra sudėtinga dilema. Būtent ši dilema – individo pozicija bendruomenėje – yra vienas kertinių filmo disputų. Burshtein klausia: ar visi asmeniniai norai turi būti numalšinti tarnaujant šeimai ir bendruomenei?
Moterų vaidmuo – taip pat svarbus filmo „(Ne)savo noru“ aspektas. Akivaizdu, kad vyrai ir moterys gyvena kardinaliai skirtingose visatose, atlikdami savitus vaidmenis ir ritualus. Tačiau, užuot malšinus šią prieštarą, kitoniškumas itin eskaluojamas. Per vakarienę vyrai gieda šlovinimo giesmę, o moterys sėdi kitame stalo gale ir tyliai klauso. Purimo metu vyrai geria vyną, kruopščiai pilstomą Aharono (akt. Chayimas Shariras), Širos tėvo, kol moterų gyvenimas verda virtuvėje, anapus oficialios ritualo dalies. Per visas 90 filmo minučių Šira nėsyk nesikalba su tėvu viena. Su Jočajumi ji dažniausiai bendrauja per tai, kas nutylima. Atrodo, kad laisvesnis, tradicijos nesukaustytas ryšys netgi nėra svarstomas.
Tačiau filmas „(Ne)savo noru“ nesiekia mesti iššūkio šioms konvencijoms. Burshtein teigia, kad filmas neturi nieko bendro su dialogu tarp religijos ir sekuliarizmo, tad, mano nuomone, filmo tikslas nėra dekonstrukcija, veikiau jau demonstracija. Visgi Burshtein nėra naivi ir supranta, kad lyčių vaidmenys šioje ortodoksų bendruomenėje yra itin kitoniški žiūrovams, nepriklausantiems nagrinėjamai religinei grupei, ir dėl to bus analizuojami bei kvestionuojami. Nors režisierė susilaiko nuo atvirų komentarų, manau, savo poziciją ji išreiškia tam tikrais personažų niuansais. Fryda (akt. Hilda Fieldman) ir teta Hana (akt. Razia Israeli) yra vienintelės netekėjusios moterys, disfunkcionaliomis laikomos būtent dėl savo vedybinio statuso. Hana išvengia smerkiamų žvilgsnių ir klausimų paprasčiausiai nešiodama galvos apdangalą, ištekėjusios moters statuso simbolį, o Fryda, nuolatos plekšnojama per petį: „Nebijok, kitos vestuvės bus tavo“, randa kitokią išeitį. Tai – meilė ar desperacija? Spręsti paliekama žiūrovams.
Burshtein savo herojes pagrįstai lygina su Jane Austen romanų veikėjomis, kurios, užuot ieškojusios kelio iš sudėtingo lyčių vaidmenų voratinklio, stengiasi rasti būdą jame išgyventi. Šira taip pat bando rasti aukso vidurį tarp savo jausmų, svajonių ir pareigos jausmo. Tačiau ji nėra revoliucionierė; mergina reflektuoja, svarsto ir, galų gale, priima sprendimą. O ar jos nutarimas yra paprasčiausia valios stoka, ar visgi savyje atrasta netikėta meilė, vėl paliekama spręsti žiūrovams.
Filmo muzika ir vaizdas – nepriekaištingi. Operatorius Asafas Sudri puikiai perteikė klaustrofobišką bendruomenės atmosferą ir pasyviai agresyvų psichologinį spaudimą, jaučiamą Širos, akcentuodamas personažų veidus ir suliedamas juos supančias detales. Tačiau tam tikri kūrinio aspektai palieka nevienareikšmišką įspūdį. Pavyzdžiui, bežodis Širos ir Aharono bendravimas: ar tai ryšio stygiaus šeimoje, galbūt netgi bendruomenėje metafora, ar paprasčiausias scenarijaus plėtojimo trūkumas? Ir visgi, atsižvelgiant į kultūros kitoniškumą, itin sunku vertinti filme rodomus lyčių santykius. Moterų bebalsiškumas mane itin žeidžia, tačiau, būdama svetima šioms ilgametėms bendruomenės konvencijoms, aš negaliu jų keisti, neigti ir kritikuoti.
Todėl manau, kad „(Ne)savo noru“ yra unikali proga susipažinti su jaunos merginos padėtimi bendruomenėje, kuri itin retai reprezentuojama iš moteriškos perspektyvos. Ramos Burshtein filmas kalba tyliai, bet sukelia itin daug minčių. Nors filmo pabaigos nepavadinčiau optimistiška, tikiuosi, kad Širai viskas bus gerai.
