Šeši performansai

1

Man patinka Amerika ir aš patinku Amerikai
I Like America and America Likes Me

Josephui Beuysui labai patiko Amerika. Mitologija, istorija, na ir galbūt kultūra. Todėl 1974 metais jis nuskrido į Niujorką, net neapsidairęs ir nepamatęs Laisvės statulos, greitosios pagalbos automobiliu buvo nuvežtas į René Blocko galeriją Vakarų Brodvėjuje 409, užsidarė, susivyniojęs į tokį keistą audeklą, tartum mumijos, ir nurimo kampe, saviškės fetrinės skrybėlės šešėlyje. Ir galerijoje praleido tris dienas ir tris naktis.

Kai pagalvoji, gera būti Beuysu. Aš irgi norėčiau turėti elnės akis, sėdėti Niujorko galerijoje vilkėdama kažkokią keistą maršką ir skrybėlę. Ai, ir dar pamiršau pasakyti, kad Beuysas turėjo lazdą, labai šamanišką, kuria reguliariai pabilsnodavo į grindis.

Ir dar kambaryje buvo kojotas, grakštus, lieknas, aštriadantis. Beuysas norėjo dalintis šia erdve būtent su juo; ir tik su juo. Amerikos kontekste tai labai paradoksalu. Viena vertus, šis padarėlis yra pirmykštės jos kultūros simbolis; kultūros, kai Amerika dar nebuvo Amerika ir niekas jos nelaikė neribotų galimybių žeme. Bet kojotas jau buvo galimybių padaras, jungiantis dangų su žeme ir laisvalaikiu skrajojantis tarp žvaigždynų. Kojoto klyksmas dykumoje yra laisvės klyksmas. Užkeikimas. Burtas.

Tačiau vėliau situacija apsivertė aukštyn kojomis. Kojotas tapo parazitu, gaudančiu vištas, kone lape, tik truputėlį grėsmingesne. Ir amerikiečiai ūkininkai grūmoja jam šakėmis, spąstais, nuodais… Atsigulę miegoti, jie žiūri į mėnulį, laukdami staugsmo. Ir štai jis, laukinės, nepažabotos, indėniškos žemės balsas: ir amerikietis ūkininkas, prieš užmigdamas, susižavėjęs atsidūsta ir pagalvoja, kad rytoj buities prekių parduotuvėje pirks naujus spąstus…

Paradoksas. Ir Beuysas žiūri paradoksui tiesiai į akis. Paradoksas įžūliai urzgia ir neprisileidžia žmogaus. Taip prabėga trys dienos. Galų gale Beuysas apkabina kojotą. Šamanas išlaikė laukinės Amerikos testą. Beuysas ir laikė save šamanu. Nebuvo Beuyso žmogaus ir Beuyso menininko; jis visur, net pieno į parduotuvę už kampo, eidavo apsitaisęs saviške uniforma: fetrinė skrybėlė, marškiniai, liemenė; Beuysas visada pasiruošęs į ekspediciją. Ir dėl to jam patiko Amerika ir jis patiko Amerikai 1974-aisiais. Bent jau jis taip sakė.

O kojotas? Kojotas tapo aukštuomenės pažiba ir visi, kas jį matė, sakė, kad Džėjui Getsbiui iki jo toli kaip iki mėnulio. Paskui, žinoma, dėmesys nuslūgo, ir kojotas išvaikščiojo visų Niujorko psichologų kabinetus, o Woody Allenas apie jį sukūrė kelis filmus.

Dabar kojotas gyvena motelyje kelyje link Alabamos ir kategoriškai atsisako duoti interviu.

O gaila.

 

2

TV Buda
TV Buddha

 

Nam June Paikas gyveno Niujorke, bet prieš tai gimė Seule, baigė universitetą Tokijuje, o Vokietijoje susipažino su Johnu Cage’u, Josephu Beuysu, Karlheinzu Stockhausenu ir kitais. Na, o paskui persikėlė į Niujorką, ten dirbo su Mačiūnu ir kompanija.

Iškart aišku, kad Paikas mokėjo tinkamu laiku atsidurti reikiamoje vietoje. Paiko veidas buvo labai labai mielas, ir, priešingai negu Beuysas, jis kojotui būtų davęs sausainį, o ne pasiūlęs konfrontaciją. Paikas nelaikė savęs mistiku, veikiau jau paprastu žmogumi, kartais užsiimančiu menu. O gal net antimenu. Bent jau aš taip galvoju. Todėl žmonės jį labai mėgo.

Atrodo, kad Paiką mėgo ir nušvitusieji: kai 1986 metais jis priešais televizoriaus ekraną pasodino akmeninį Budą, šis visai neprieštaravo. Kamera užu televizoriaus aparato filmuoja (stebi) Sidhartos veidą, tiesiogiai transliuodama tai ekrane. Buda stebi Budą.

Galima teigti, kad tai Budos klaidžiojimas postmodernizmo džiunglėse. Nors nežinau, ar nušvitęs Buda galėtų pasiklysti. Todėl televizinis Sidharta yra žaidimas. Paikas nebijojo žaisti.

Paskui instaliacija keitėsi. Paikas išdaužė ekraną ir jo vietoje uždegė žvakę; patupdė Budą žemėje – iki kaklo – tarsi sugrąžindamas jį į pirmykštę būtį.

Ir visa tai yra taip paprasta ir taip gražu. Kad ir koks Buda būtų, jis medituoja. Medituoja instaliaciją stebinti auditorija; galbūt netgi nušvinta. Genialumas iš paprastumo.

O Paikas toliau gyveno Niujorke, reguliariai išveždamas savo instaliacijas į Guggenheimo muziejų Niujorke ir Berlyne, į Venecijos bienalę ir kitur. Jam labai patiko televizija, globalios jungtys, ir jis juokėsi iš Alaino Touraine’o grasinimų technokratijos diktatūra ir kultūrine manipuliacija. Paskui truputį dirbo dėstytoju Vokietijoje.

O Buda toliau meditavo.

 

3

Įsimylėjėliai: žygis Didžiąja kinų siena
The Lovers: The Great Wall Walk

 

Kassyk, kai pagalvoju apie Mariną Abramović, man pasidaro labai ramu, gera ir kartu noriu patirti kokį nors neįtikėtiną nuotykį. Nes Marina yra šamanė, Tibeto mistikė, drąsi amazonė, performansų tigrė ir beprotiškai graži moteris. Ji gimė Balkanuose ir kone iškart ėmėsi performansų, visada paklusdama motinos nurodymui prieš sutemstant būti namie. Ji viešai save pjaustė, priešindamasi diktatoriškam režimui, bet namie prieš miegą išgerdavo arbatėlės su šeima.

O paskui Marina išvyko į Amsterdamą, ten kone iškart sutiko Ulay, gimusį tą pačią dieną kaip ir ji; tai buvo meilė iš paties pirmo žvilgsnio. Tikrai paties pirmo. O ne antro. Ir ne trečio.

Ir jie mylėjo ir mylėjosi, kūrė ir kūrėsi, taikė ir taikėsi… Begyvendami Australijos dykumose su aborigenais, jiedu išgirdo, kad vienintelės žmogaus pastatytos struktūros, matomos iš kosmoso, yra Egipto piramidės ir Didžioji kinų siena. „Ši siena – šis tas daugiau negu apsauga nuo priešų… tai metafizinis statinys“, – pagalvojo.

Taip prasidėjo ilga kelionė, ji turėjo pasibaigti jųdviejų susitikimu sienos viduryje ir santuoka. Tačiau dėl aštuonerius metus trukusių biurokratinių trukdžių – Kinijos valdžiai buvo nesuprantama, kaip kažkas gali norėti tiesiog pasivaikščioti Didžiąja kinų siena, – performanso planavimas užtruko ilgai. Ir kai jiedu galų gale išsiruošė į šį žygį, tai buvo atsisveikinimas. „Mudu nuėjome du tūkstančius ir penkis šimtus kilometrų tam, kad pasakytume vienas kitam sudie“, – sako Marina.

Jūs ėjot per lietų, vėtras ir vėją tam, kad suprastumėte, jog jūsų meilės nebėra. Ulay startavo Gobio dykumoje, Marina – šalia Geltonosios jūros. Ulay ėjo stojiškai, vienas, o Marina mezgė pažintis, bendravo su vietiniais, pasiklydusiais tarp imperatorių ir čingischanų, laukiančių mongolų atėjimo. Kokie skirtingi žygiai.

Ir jeigu kas nors būtų pažiūrėjęs žemyn iš kosminės stoties, būtų matęs dvi mažas figūrėles, lėtai, bet tvirtai judančias vieną link kitos. Mariną ir Ulay jungė trauka, atspari geografijai ir nuovargiui.

Ir tai labai gražu.

Marina toliau vaikšto ir myli. O Didžioji kinų siena tebėra matoma iš kosmoso. Nežinau, ką šiuo metu veikia Ulay, bet tikiuosi, kad jis laimingas.

Tęsinys kitame, o gal – dar kitame numeryje…