Persivalgymas

29 dienas ir 22 valandas savo gyvenimo praleidau žiūrėdama amerikiečių serialus. Taip man praneša interneto puslapis, greitai suskaičiuojantis visų mano peržiūrėtų serijų sudėtinę trukmę. Šio puslapio paskirtis nėra apipilti žiūrovą šaltu dušu ar nubaidyti nuo ekrano atgal į gamtą. Kiekviena papildoma pražiūrėta valanda čia gerbiama ir gerbiamas tavo atsidavimas, ypač jeigu jis turi tam tikrą nesaikingą nevaržomo nuolaidžiavimo savo silpnybei formą – lyg tai būtų ūmus nekontroliuojamas persivalgymas (angliškai tai įvardinama terminu binge watching, kuris žymi be pertraukos žiūrimas keletą, o kartais net keliolika serijų). Lygiai kaip valgymo sutrikimams būdingi persivalgymai yra lydimi didžiulio kaltės jausmo, taip ir serialų persivalgymas yra lydimas kaltės. Todėl interneto puslapiai (legalūs!), kuriuose už tam tikrą kainą galima nevaržomai žiūrėti serialus, perspėja – kaltė tau kils, tai yra normali proceso dalis, nesigėdykit kaltės, drąsiai žiūrėkit toliau. Tai labai panašu į įspėjimą apie vaistų šalutinį poveikį, tačiau, žinoma, vaistus mes vartojame ne todėl, kad nebijome šalutinių poveikių. Šalutiniai poveikiai yra nusveriami vaisto naudos ir tai yra priežastis, dėl kurios ir aš stengiuosi savo kaltę toleruoti ir tiesiog žiūrėti toliau – paprasčiausiai yra ką žiūrėti. Mat serialo formatas įgalina kurti stiprius personažus, kurie bręsta ir galiausiai transformuojasi lėtai jiems košiantis per ilgą, keletą metų trunkantį, serialo gyvenimą. O būtent stiprus personažas juk yra toks pasiilgtas, toks retas svečias kine – jis gi ten beveik nebeprasibrauna pro intensyvų technikos cirką ir kvapą gniaužiančias fantastines istorijas. O jeigu ir prasibrauna – jam nieko kito nelieka, tik dalyvauti gražuolių konkurse, kur jis priverstas būti gražus iš pirmo žvilgsnio, ir aš nesiginčiju, galbūt jis iš tikro yra gražus, galbūt tai yra pats Didis grožis, bet ką su juo veikti, kur jį dėti? Absoliutus, visa apimantis, gal net žirafas ar netgi dinozaurus į kasdienį gyvenimą įnešantis filmas mane stebina, bet manęs neliečia. Kartais, tiesa, būna, kad redirektina – iš esmės buką ir nuobodų filmą priverčia gerbti už tai, kad sukuria tokį ažiotažą, koks net mane įtikina, kad turiu taikyti jam kitus vertinimo kriterijus negu įprastam amerikietiškam šlamštui. Beje, tai nėra blogai, tai žavi ir trikdo, netgi pastūmėja mane į didvyrišką savo vietos Lietuvos mite paiešką. Kur aš stoviu, klausiu savęs, kai mano tauta įsikarščiavusi atmušinėja kryžiuočių ir kalavijuočių pulkus kuokom ir galiausiai štai – skandina juos pelkėse taip, lyg tai būtų koks automatinis, ikisąmoningas veiksmas. O dabar va ištverk visą savo dviprasmiškumą treninginio atžvilgiu, visą sudėtingą jausmų gamą treninginio atžvilgiu – o juk tie jausmai kyla iš pačių ankstyvųjų (ir viduriniųjų) prisiminimų, sukurtų ne kur kitur, o gyvenant tuo pačiu 300 kilometrų atstumu nuo Vilniaus. Sunku.

„Reklamos vilkas“

Štai čia, kad atsigaučiau po tokios įtampos, įsijungiu Serialą ir viso savo organizmo būseną sezonui, dviem, trims perjungiu į Serialo būtį. O kai serialas prasideda, jis yra tarsi pirmykštės būklės (kaip kokie treninginiai ir, žinoma, ne tik jie). Tai reiškia, kad visi veikėjai yra veikėjai-stereotipai, pavyzdžiui, žmona-auka, laikanti keturis namų kampus, bet neturinti žalio supratimo, ką veikia jos vyras. Ir štai ji pradeda savęs pažinimo odisėją – jos nepasitenkinimas vis stiprėja, kol tampa nepakeliamas, ir ji, palikusi vyrą, netikėtai supranta esanti avantiūristė – ji daro kvailystes, bet daro, gyvena. „Reklamos vilkuose“ (Mad Men) tai Beti Dreiper, pirmoji pagrindinio herojaus Dono žmona, beje, personažas, su kuriuo tapatintis visgi nesinori. „Bręstančiame blogyje“ (Breaking Bad) šio vaizdinio variacija yra pats Volteris. Žinoma, jis niekada nebuvo ideali žmona, bet karjeros atsisakė ir gyveno kiekvieną dieną rydamas nuoskaudą ir leisdamas kitiems lipti jam ant galvos. Visą tą laiką jame kažkas brendo. Ir iš tikro tai, kas pavadinimo lietuviškame vertime nuskamba kaip „blogis“, yra veikiau ekstremali stereotipiško vyriškumo apraiška. Aš aprūpinu šeimą, aš apdairus, susivaldau nesudejavęs ir niekam neleidžiu savęs menkinti. „Bręstančiame blogyje“ aplinkybės leidžia tam vyriškumui vešėti iki pat paskutinės

„Bręstantis blogis“

paskutinio sezono serijos, kada Volteris kuriam laikui paliekamas vienas snieguotoje šiaurėje, kur pagaliau suvokia savąją vyriškumo ligą ir pradeda nuo jos gydytis vyriškai išpažindamas savo kaltes. „Reklamos vilkuose“ Dono sąmoningėjimas vyksta iš lėto, jam vis peržvelgiant viešnamy praleistos vaikystės skaudulius ir vis labiau susitaikant su savo silpnybėmis. Tačiau serialas vaizduoja septintąjį dešimtmetį ir neišvengiamai po visų įspūdingų herojaus įžvalgų išaušta rytas, kai jis vėl grįžta į savo įprastą vaidmenį ir jaudina būtent savo atsainumu, egoistiškumu, bet kokio kaltės jausmo blokavimu ir tiesiog fizine jėga. Ir žinot, dalis manęs tikrai žavisi visokiais volteriais ir donais. Kartais net susidaro įspūdis, kad vyriškumas šiame pasaulyje yra nesunaikinamas. Toks nesunaikinamas kaip koks Brodis „Tėvynėje“ (Homeland). Visaip laužytas, niekaip nesulaužytas, kaip koks grafas Montekristas iki gyvo kaulo prisikalėjęs kalėjimuose, jis nė kerštaut niekam nebenori. Kai galvoja, kad niekas nemato, pabūna sau kampe susirietęs, o paskui vėl eina vykdyti kokio teroristinio akto – toks pavargęs visas, apsuptas taurios kančios aureole. Tik Keri, rūpindamasi visos Amerikos saugumu, gali matyti jį visą – tiek jo fasadą, apimantį įspūdingą gebėjimą susivaldyti kritinėse situacijose, tiek jo viduje tupinčią

„Sekso magistrai“

nuolatinę nesėkmę ir nuolatinę baimę. Tiesa, ji ne tik mato, bet dar ir padaro netikėtą akibrokštą – labai moteriškai, su visu iracionaliu atlaidumu ima ir besąlygiškai jį supranta, t. y. myli. Gali būti, kad serialo kūrėjai netyčia padarė klaidą sukurdami tokią keistą veikėją. Tokiu atveju šita klaida yra pirmas šiaudas, kurio turėčiau įsitverti ieškodama serialuose Moters. Ar tai tiesa, žinoma, paaiškės tik kitame sezone. O kol kas lieka džiaugtis vyrmoterėmis – stipriomis, bet nuolat pralaiminčiomis, ryjančiomis pažeminimą – tokiomis, kokios vaizduojamos „Reklamos vilkuose“ ar „Sekso magistruose“ (Masters of Sex) ir kituose serialuose, kurie taip ir liks suktis apie vyrų transformacijas.

Ech, kartais taip įsigyvenu į tuos siužetus, taip arti leidžiu jiems prisiartinti, kad serialo pabaiga manyje atveria ištisą vakuumą, kuris iš lėto prisipildo švininio kaltės jausmo. Staiga aš pamirštu tuos milijoną dalykų, kuriais tariausi tuos herojus mane papildant, o patys herojai vėl grįžta į šešėlinį iliuzijų pasaulį ir jų kaip nebuvę. Vienintelis dalykas, kuris lieka, – tai tikėjimas, kad dalis tų milijoninių mano bičiulių persivalgytojų, taip pat kūniškai, su tokiu pat absurdu susitapatinę su serialų herojais, kartkartėmis gauna ir vieną kitą vis geresnio televizinio kino injekciją, kas ilgainiui sumažins, pavyzdžiui, ozono sluoksnio plonėjimą ir kitas pasaulio blogybes. Antai yra tokia „Bręstančio blogio“ serija, kurioje nieko kita iš esmės nevyksta, tik Volteris bando pagauti į laboratoriją įskridusią musę. Tai gerai apgalvotos, įdomios scenos, kurios daliai žiūrovų galbūt tapo vienu rimčiausių kino įvykių gyvenime.