Nelaimingas atsitikimas
Šiuo pareiškimu, būdamas blaivaus proto ir sveikos galvos, atsakingai paaiškinu, kas man nutiko tokios ir tokios dienos vėlų vakarą mano bute tokiu ir tokiu adresu.
Gulėjau aš lovoje ir žiūrėjau televizorių, kai staiga išgirdau durų skambutį. Iš netikėtumo pašokęs, pakaušiu trenkiausi į liustrą. Apsvaigęs ir nežinodamas, ko griebtis, kirstinę žaizdą galvoje pabandžiau uždeginti lygintuvu. Lygiai po penkių minučių pirmosios pagalbos teikimo sau operaciją buvau priverstas nutraukti – reikėjo uždaryti buto langus (kad suuodę kaimynai nepamanytų, jog namie svilinu kiaulę, ir neiškviestų gaisrinės). Neilgai trukus kambarys prisipildė dūmų (per išsiblaškymą nepastebėjau, kad uždarius langus mano plaukai ir toliau smilko). Supratęs, kad prisikvėpavęs smalkių galiu netyčia uždusti, griebiausi už gerklės. Smaugiau save tol, kol pamačiau, kad dūmai prasisklaidė ir pavojus mano gyvybei nebegresia. Deja, išlaisvinęs savo kvėpavimo takus iš geležinių savo gniaužtų, lygintuvą radau jau atšalusį… Visas pamėlęs iš pykčio pyliau jį į sieną. Tačiau nesėkmingai: lygintuvas kliudė paveikslą, o tas krisdamas masyviu rėmu numušė man dešinės kojos pirštų nagus. Pašokęs (iš apmaudo) antrąkart kliudžiau galva liustrą. Trykštelėjus dar vienam kraujo fontanui, susiėmiau už galvos ir puoliau ieškoti grindų skuduro. Bet nors išverčiau visą butą, išgriozdžiau visas pakampes ir iššniukštinėjau visas įmanomas slėptuves, aukščiau minėto buities reikmens neradau… Kad stryktelėjęs iš pykčio neatverčiau savo galvoje trečios kirstinės žaizdos, nutariau nusiraminti, t. y. pažaisti mėgstamą peilio smiginį. Susiradęs duonriekį, taip ir padariau. Bet kadangi situacija buvo nepaprasta, peiliu badžiau ne tarp išskėstų rankos pirštų, o sau tarp šonkaulių. Šiek tiek jaudinausi, ranka kiek virpėjo, todėl įsigudrinau net porą kartų minėtu įrankiu bakstelėti sau į pilvą. Susinervinęs dėl dar vienos nesėkmės, nusprendžiau visiems laikams baigti tuos fokusus ir peilį nurijau. Drauge nurijau ir po ranka pasipainiojusį kirvį (afekto pagautas, kartais žmogus nebesusigaudai, ką darąs). Kiek apsiraminęs, netrukus vėl susirūpinau – kraujas nei iš kirstinių, nei iš durtinių žaizdų nebekliokė taip kaip anksčiau. Net silpna pasidarė, dingtelėjus, ar tik nebus tai pirmieji mažakraujystės požymiai… Delsti nebuvo galima nė sekundės, tad kelią iki ligoninės nutariau susitrumpinti. Prieš lėkdamas į balkoną susigriebiau ir visus per kratą savo namuose rastus pinigus bei vertingesnius daikčiukus (gyvybė ir sveikata, kaip visi žinome, labai brangi, o ypač mūsų krašte). Galva svaigo, bet aš gana greit įveikiau aukščio baimę ir stačia galva nėriau nuo turėklo. Vis dėlto ir šis mano sumanymas neišdegė – tamsoje nusileisti pataikiau ne ant žolės, o tiesiai ant asfalto, todėl, neskaitant įvairių kūno dalių nubrozdinimų, mėlynių, vidaus organų sumušimų ir pan., susilaužiau šešias poras šonkaulių, patyriau daugybinius kojų lūžius ir kt. Žodžiu, tapo akivaizdu, kad pėsčiomis kelionės tęsti nepajėgsiu. Tiesą sakant, stiprokai susitrenkęs galvą (įskilusi kaukolė yra būtent šio skubaus evakuacinio šuolio, o ne kokių nors kitų veiksmų pasekmė), nelabai ir atsiminiau, kur buvau susiruošęs (beje, dėl tuo metu mane ištikusios laikinos dalinės amnezijos nebepamenu, kur padėjau visus su savimi turėtus pinigus ir brangenybes, nors po tokių įvykių kalbėti apie kažin kokius materialinius dalykus jei ne nusikalstama, tai mažų mažiausiai amoralu). Taigi, racionaliai įvertinęs padėtį ir turėdamas sveikas rankas, paršliaužiau į savo butą penktame aukšte (kraujo žymių nei po balkonu, nei laiptinėje, mano žiniomis, aptikti neįmanoma, nes prieš skrydį iš balkono, kaip minėjau, buvau jau gerokai nukraujavęs). Rakto per skubėjimą, žinoma, nebuvau pasiėmęs… Iš apmaudo jau negalėjau pašokti, todėl visą įniršį sutelkiau į kumštį ir pyliau juo į užrakintas duris. Smūgio, reikia pripažinti, būta stipraus, mat sutrupėjo ne tik dešinės plaštakos kaulai, bet ir durų spyna. Vis dėlto džiaugtis nebuvo kada, nes įšliaužus vidun mane ištiko silpnumo priepuolis, o gal ėmė kaustyti miegas (buvo jau ketvirta valanda ryto). Suprasdamas padėties rimtumą, ėmiau ryžtingai kovoti su užklupusiu nuovargiu. Iš pradžių save žnaibiau (kandžioti negalėjau, nes dantis išsimušiau nusileidimo iš balkono metu). Kai tai nedavė rezultatų, į pagalbą pasitelkiau reples. Kai ir šios nelabai padėjo, įnikau sau po nagais kaišioti adatą (prisipažinsiu, buvo be galo skaudu, kad prieš save teko imtis tokių drastiškų priemonių)… Per akupunktūrinį seansą atsikvošėjau tiek, kad jau pajėgiau aiškiai suvokti ir įvertinti tikrąją padėtį. Tada mane ištiko širdies smūgis… Kai po valandėlės atsigaivelėjau, gyventi nebesinorėjo, tačiau pakelti prieš save ranką, deja, nepajėgiau: po infarkto kairioji mano kūno pusė buvo suparalyžiuota, įskaitant ir sveikąją ranką… Padėtis buvo tikrai apgailėtina ir apverktina, todėl nieko nebelaukdamas puoliau į ašaras. Sriūbavau taip ilgai ir taip gailiai, kad galiausiai numiriau iš sielvarto. O jeigu konkrečiau, paspringau savo ašarom (ir tai nieko keista, nes ašaros buvo pupų dydžio; kita vertus, jei mano mirties liudijime bus parašyta, kad miriau dėl skysčių netekimo, labai neprieštarausiu, nes tai panašu į tiesą).
Taigi, siekdamas iš anksto užkirsti kelią galimoms spekuliacijoms ir nepagrįstiems gandams, galutinai ir neapskundžiamai pareiškiu, kad niekam jokių pretenzijų neturiu, nes pats esu kaltas dėl savo neatsargumo ir išsiblaškymo. Mano mirties priežastis tėra pačių banaliausių, dėmesio nevertų buitinių traumų virtinė, sukelta nedovanotino, netgi, sakyčiau, gėdingo mano paties aplaidumo. Todėl prašau palaidoti mane kuo greičiau, palaikus sudėjus į cinkuotą karstą, ir jokiu būdu nedarkyti ir nebjauroti mano kūno nereikalingais, mano giliausiems įsitikinimams prieštaraujančiais skrodimais bei ekspertizėmis. Taip pat kategoriškai draudžiu kada nors mane ekshumuoti. Žodžiu, palikite mane ramybėje!
