Nejau Jaroslavas Melnikas išsisėmė?
Jaroslavas Melnikas. Maša, arba Postfašizmas. Romanas. V.: Alma littera, 2013. 248 p.
Jaroslavas Melnikas – jau pažįstamas Lietuvos skaitytojams iš knygų „Rojalio kambarys“ (2004), „Pasaulio pabaiga“ (2006), „Labai keistas namas“ (2008), „Tolima erdvė“ (2008), „Kelias į rojų“ (2010), „Paryžiaus dienoraštis“ (2013), o Prancūzijoje yra išleidęs romaną „Išguitieji iš rojaus“ (1997). Neseniai jo gerbėjai sulaukė dar vienos knygos – romano „Maša, arba Postfašizmas“. Jame autorius tęsia „Tolimoje erdvėje“ jau išbandytą antiutopijos žanrą, kaip ir kiti jas rašę autoriai (J. Zamiatino „Mes“, L. Lowry „Siuntėjas“, G. Orwello „1984-ieji“, H. G. Wellso „Neregių šalis“), pasitelkia jį visuomenės analizei ir kritikai, nagrinėja jau svarstytas problemas: individo vietos totalitarinėje visuomenėje, žmogaus laisvės, laimės, meilės, kaltės, sąžinės, tiesos ir kt. Pasirinktas žanras leidžia skaitytojams pateikti galimos ateities viziją, priversti žmones sustoti ir pagalvoti, ar teisingai gyvename ir kuo galime tapti, o galbūt kuo jau tapome. „Literatūrinės antiutopijos kritiškai vertina „idealios“ visuomeninės santvarkos projektus, dažniausiai išreiškia nerimą ir susirūpinimą dėl ateities, išsako tam tikrus su ja susijusius įspėjimus.“1 Visa tai matoma ir minėtuose J. Melniko kūriniuose – vaizduojama iš pirmo žvilgsnio tobula visuomenė, kurioje žmonės gyvena ramų, laimingą, patogų gyvenimą, tačiau galiausiai paaiškėja, kad tai tik regimybė – už tokį gyvenimą iš tiesų tenka brangiai susimokėti, visuomet yra grupė žmonių, kurie yra išnaudojami ar kaip kitaip nukenčia, – tobulos visuomenės santvarkos nėra, o pastangos ją sukurti gali virsti brutaliu totalitarizmu. Galbūt J. Melnikas ir nori mums parodyti, kuo pamažu tampame, kaip jis pats yra sakęs viename interviu, jo knygų pasaulis – „tai mūsiškis pasaulis, kuriame mes su jumis gyvename. Ar negyvename pasaulyje, kuriame egzistuoja aukštoji ir žemoji rasės? Ar žemoji rasė nenužeminta iki gyvūnų statuso, kaip mano romane?“2
„Tolimoje erdvėje“ patogaus gyvenimo kaina yra atimtas regėjimas, visiškas priklausymas nuo orientuotis padedančių technologijų ir grupelės valdančių reginčiųjų, net nežinant, kad egzistuoja rega. Tačiau svarbiausia, kad žmonės ir nenori suvokti tiesos, kai ji jiems sakoma, nes tuomet tektų kažką keisti savo gyvenime, įdėti pastangų, todėl renkamasi egzistuoti taip, kaip egzistavo jau daug protėvių kartų – akloje, patogioje, saugioje nežinioje. Romane „Maša, arba Postfašizmas“ vaizduojama savotiškai panaši padėtis – inertiška visuomenė suvokia, kad galbūt galėtų ir reikėtų daug ką keisti savo gyvenime, tačiau nesiryžta, teisinasi tuo, kad taip yra jau ilgą laiką. Visus sunkius darbus šioje visuomenėje atlieka ir maistui vartojama iš žmonių išvesta „žemesnioji rasė“ – išoriškai nuo žmogaus visiškai nesiskiriantys gyvūnai storai, kurie, kaip vėliau paaiškėja, yra patys tikriausi žmonės. Iškyla savitas visuomenės kaltės suvokimas – suvokiama, kad storai išvesti iš žmonių, tačiau teisinamasi tuo, kad tai buvo labai seniai ir ne jie tai padarė, todėl nesijaučia turintys ką nors keisti, nesijaučia kalti, nelaiko savęs žmogėdromis: „BET NE MES SU JUMIS, NE MŪSŲ KARTA, NE MŪSŲ SENELIŲ IR NET NE PROSENELIŲ KARTA GRIEBĖSI TOS PRIEVARTOS. Kas padaryta, tas padaryta. Mes susidūrėme su faktu, kad egzistuoja nauja rūšis, turinti žmogaus pavidalą“ (p. 40). Taigi abiejose knygose J. Melnikas kritikuoja visuomenę dėl aklumo (fizinio arba vidinio), dėl inertiškumo, savivokos stokos, baimės bandyti ką nors keisti.
Abiejų romanų struktūra taip pat labai panaši – į pagrindinę siužetinę liniją įsiterpia įvairūs filosofiniai ir publicistiniai tekstai. Pagrindinis knygų veikėjas – paprastas žmogus, netikėtai fiziškai arba metaforiškai praregėjęs, susidūręs su represyvios visuomenės primetama žmogaus samprata ir norintis jai pasipriešinti, dėl to yra priverstas bėgti, patiria įvairius pavojus, ieško tiesos, meilės, savęs ir savo vietos pasaulyje. Toks tiesmukas siužetinės linijos karkaso nusakymas tinka abiem minėtiems romanams, todėl kyla klausimai – kam J. Melnikui prireikė dar vieno išties panašaus kūrinio ir ar skaitytojams nepabos skaityti mažai kuo besiskiriančias tų pačių temų ir problemų variacijas?
Ko gero, vis dėlto nepabos, kaip nepabosta kritikams vadinti jį unikaliu, paslaptingu ir nenuspėjamu, nors būtent J. Melnikas lietuvių literatūroje jau tapo išskirtinai lengvai nuspėjamu rašytoju – nauja knyga tarsi visos ankstesnės kūrybos tęsinys su kai kurių idėjų platesniu pagvildenimu ir dar kartą užduodamais tais pačiais ar truputį atnaujintais klausimais. Tačiau vis dėlto turbūt tik klausimais, o ir jie patys neretai šiek tiek įklimpsta filosofinėse variacijose, kurios užima didžiąją dalį šios knygos. Apskritai šiam kūriniui trūksta ankstesnių knygų skaidrumo, idėjos nėra išgrynintos, pasimeta ilgokuose publicistiką ir filosofiją imituojančiuose tekstuose, kurie neretai tiesiog trukdo susitelkti į siužetą, blaško skaitytojo dėmesį. Šiuose intarpuose kalbama tarytum iš skirtingų perspektyvų, tačiau nepasakoma kas nors itin naujo, manipuliuojama šiuolaikinėje visuomenėje aktualiais klausimais – rasizmo, vegetarizmo, valdžios, minima F. Nietzschės antžmogio idėja, rodoma, kas galėjo nutikti, jeigu fašizmas su lyderiu A. Hitleriu priešakyje būtų įsigalėjęs pasaulyje, vaizduojama postfašistinė santvarka, svarstomos žemesniosios ir aukštesniosios rasės idėjos. Nors ir ne itin originalios, šios idėjos vis dėlto verčia susimąstyti. Šiuo metu tai gana aktuali tema – tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse pasitaiko išties nemažai išpuolių prieš kitos rasės, religijos, kultūros žmones, kai sava nacija laikoma geriausia, pranašesne už kitas. J. Melnikas, atviras pasauliui ir įvairioms kultūroms žmogus, rodo, kur gali nuvesti kraštutinumai, vienų žmonių laikymas geresniais už kitus. J. Melnikas, aprašydamas išgalvotą pasaulį, bando tarsi veidrodyje parodyti mus pačius – kokie galbūt jau esame, tik dar nepastebime, o kai pastebėsime, gali būti per vėlu. Autoriaus sukurta žmonių bendruomenė gyvena izoliavusi save nuo likusio pasaulio, negana to, mano, kad jų valstybė yra pasaulinė, jai nėra alternatyvų, ji pati geriausia (izoliuota, uždara visuomenė yra būdinga ir kitoms antiutopijoms). Tačiau romano pabaigoje paaiškėja, kad tai netiesa: egzistuoja kitoks, nors nežinia, ar geresnis, pasaulis be storų, į jį ir keliauja saujelė žmonių, negalinčių susitaikyti su Reicho santvarka. Pateikiama užuominų, kad ta kita visuomenė galbūt yra mūsų dabarties pasaulis: „Pas juos pagal kalendorių maždaug dutūkstantieji“ (p. 231). Galima interpretacija, kad veikėjai iš tolimos ateities tarsi sugrįžta į praeitį, galbūt į tą istorijos vietą, kurioje žmonijos buvo suklysta išvedant storus, kad galėtų eiti kitu keliu, nebedaryti tų pačių klaidų.
Knygoje jaučiama, kad siužetas tarytum priderinamas prie norimų perteikti idėjų, todėl šis kūrinys, ko gero, skirtas tam tikrai konkrečiai auditorijai, kuriai labiau rūpėtų nagrinėjami klausimai, o ne siužetinė intriga ar kuriamas fantastinis pasaulis. „Mašoje, arba Postfašizme“, kaip ir „Tolimoje erdvėje“, „fantastinė kūrinio erdvė [...] tėra apvalkalas, parankus indas svarbiausioms egzistencinėms šiandienos žmonijos problemoms sutalpinti: kas aš esu? Kas yra laisvė?“3 Tačiau kartais dėl noro pateikti idėjas nukenčia siužeto įvykių motyvacija. Kai kurie dalykai tiesiog vyksta, nes taip autoriui patogiau perteikti savo idėjas. Ypač neįtikinamai atrodo pernelyg greitas kai kurių storų atsivertimas į žmones – ar tikrai taip lengva iš gyvulio tapti žmogumi, ar užtenka vien išmokti kalbėti ir minimaliai civilizuotai elgtis, jei visą gyvenimą praleidai tvarte ir nematei žmogiško gyvenimo? Ar motyvuota pagrindinio veikėjo Dimos meilė storei Mašai? Juk vaizduojamoje visuomenėje storai jau kartų kartas yra laikomi kita rūšimi, ne žmonėmis. Ar tikrai įmanoma imti ir pamilti kitos rūšies atstovą? Tiesiog trūksta motyvacijos veikėjų elgesiui. Skaitant knygą taip pat užkliuvo tai, kad daugelis pateikiamų dialogų yra skirti teoriniam filosofinių problemų nagrinėjimui (o ir patys veikėjai yra tarsi jų iliustracijos, neturinčios savitų bruožų). Taigi, jie dažnai pavirsta dar vienu publicistikos intarpu, kas knygą dar labiau apkrauna. Galbūt tiesiog norėta aprėpti kiek per daug šiuolaikinėje visuomenėje aktualių problemų, todėl kai kurios iš jų atrodo pritemptos – pavyzdžiui, tėvų ir vaikų santykiai. Pagrindinio veikėjo ir jo sūnaus santykiai romano visumoje yra neišplėtoti, kaip prievolė, esą reikia užsiminti apie tai, kad paaugliai vaikai nesutaria su savo tėvais. Tačiau šia tema taip ir nėra pasakoma nieko naujo ar bent jau įdomaus, taigi, sukuriama dar viena siužetinės linijos atkarpa, kuri niekur neveda, apskritai, įsimylėjęs Mašą, Dima visiškai užmiršta ne tik savo žmoną, bet ir sūnų…
Ko gero, esminis šio kūrinio užduodamas klausimas – kas yra žmogus? Kur jo ribos? Kada žmogus liaujasi būti žmogumi, ko reikia, kad juo taptum? Kodėl kartais nutinka taip, kad žmonėms tenka įrodinėti, jog jie – žmonės? Knygoje ryški mintis, kad žmogaus sąvoka labai reliatyvi, kad daug kas priklauso nuo paprasčiausio pavadinimo – jeigu žmogų vadinsi storu ir elgsiesi su juo kaip su gyvuliu, tai jis ilgainiui toks ir taps. Žodžio ir tikėjimo savo žodžiu galia yra išties didžiulė – juk visos vaizduojamos visuomenės pagrindas yra melas, keli žodžiai, kuriais jie besąlygiškai tiki – storai nėra žmonės. Jei storus staiga kas nors pavadintų žmonėmis, esamo pasaulio pagrindas susvyruotų: „Nes vos tik tuos gyvūnus pavadintum (pagal išorinį panašumą!) žmonėmis, išsyk sugriūtų visas egzistuojantis pasaulis. Civilizacija atrodytų siaubinga, antihumaniška, žvėriška. O visi žmonės būtų vadinami… žmogėdromis. Va, ką reiškia kalbos vingrybės!“ (p. 12) Vadinasi, žmonės iš dalies sąmoningai sau meluoja (nes kažkur giliai sąmonėje yra išlikęs žinojimas, kad storai yra žmonės?), jie netgi storų kūno dalis vadina kitaip, kad liktų kuo mažiau panašumo: kojas vadina kanopomis, rankas letenomis ir t. t. Tačiau, kad ir kaip ilgai ir įtikinamai žmonės sau meluotų, tiesa nekinta. J. Melnikas kartu svarsto ir šiuolaikinio žmogaus tapatybės problemą – jeigu kūnas nustoja būti atpažinimo ženklu, tuomet kas yra žmogus?
Knygoje itin daug brutalių, žiaurių scenų – smulkmeniškai vaizduojamas storo pjovimas ir darinėjimas jau pats savaime šlykštus ir atgrasus, o dėl to, kad veikėjo yra pateikiamas kaip beveik kasdienis įvykis, tampa dar labiau šokiruojantis. Apskritai knygoje gal kiek per daug ryškus noras šokiruoti įvairiomis žiaurybėmis – tokios scenos literatūroje jau seniai nebėra naujiena ir visko mačiusiam šiandieniniam skaitytojui gali gana greitai atsibosti – jos knygą nupigina. Tai tarsi savotiška duoklė plačiajai visuomenei ir prasideda ji jau knygos viršelyje (jame pavaizduota nuoga moteris perkirsta nugara).
Tačiau nors priskirtina populiariajai literatūrai, ši knyga vis dėlto yra vienas iš geros populiariosios literatūros pavyzdžių, kurį vertinant ir reikėtų taikyti populiariosios literatūros standartus. Siužetas, nors ir stringantis dėl publicistikos intarpų, vis dėlto yra tvirtai suręstas, intriguojantis. J. Melnikas turi pasakotojo talentą – moka įtaigiai ir įdomiai papasakoti istoriją. Nors ši knyga nėra išskirtinė, o panaši į kitas autoriaus knygas, lietuvių literatūros kontekste ji gana įdomi. Nors į akis krinta neužbaigtas kuriamo pasaulio vaizdas, o ir tas pasaulis nėra perdėm unikalus, nestebina originalia išmone, vis dėlto gali priversti skaitytoją susimąstyti, galbūt ką nors pakeisti savo gyvenime, nes būtent tokį siekį ir įvardija autorius: „Puoselėju daug vilčių, kad šis romanas apie įsivaizduojamą pasaulį ne tik sukrės skaitytojo vaizduotę, bet ir padarys jį geresnį. Kad skaitytojas susimąstys apie tai, apie ką anksčiau negalvojo“ (p. 5).
1 Dovilė Šuminskaitė, „Rudoji saulė irgi teka, arba Postfašizmas 3897-aisiais“, Metai, 2013, Nr. 10.
2 Jaroslavas Melnikas „Tik tiesa gali padaryti žmogų žmogumi“, http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-12-11-jaroslavas-melnikas-tik-tiesa-gali-padaryti-zmogu-zmogumi/111164.
3 Daina Opolskaitė, „Tolimos erdvės tobulumas“, Šiaurės Atėnai, 2009.IX.18.
