Kiek yra pilkų atspalvių?
| Šis tas iš TLS ir „Literary Review“ |
Knygų pasaulyje viešpatauja „pilki“ ir kitokie „atspalviai“. Anglų rašytojas Adamas Thorpe’as savo dienoraštinėje esė „Times Literary Supplement“ (TLS, XII.13) rašo, kad pavadinimas „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ yra „poetiškas, net viliojantis“, ir čia esama „kurioziško neatitikimo tarp vardo ir charakterio, kaip su geriausiais piktadariais“.
Toliau autorius svarsto apie knygų pavadinimus apskritai ir prieina prie tokios išvados:
Įvardinimas kartais slegia – šį rudenį buvau Rusijoje ir laikinai mėgavausi tuo, kad nesuprantu nė vieno užrašyto žodžio – nei gatvių iškabose, nei knygų nugarėlėse, nors Permės knygyne atpažinau „Piat’desiat ottenkov serogo“ – iš identiško viršelio.
Kaip siurrealizmas išsiskyrė su komunizmu
Kas gi buvo siurrealizmas literatūroje? Dailėje tai yra solidus laikotarpis su iškiliais meistrais, o literatūroje veikiau marginalinis sąjūdis su labai margu ir sunkiai nusakomu palikimu. André Bretono „Nadža“ su gana sklandžiai ir nuosekliai plaukiančiais sakiniais anaiptol neatrodo kaip jo paties propaguoto „automatinio rašymo“ pavyzdys.
Žinia, nemažai siurrealistų revoliuciją mene buvo linkę tapatinti su socialine revoliucija ir glaudėsi prie komunistų. Apie tai kalbama dideliame TLS (I.10) straipsnyje, kur, remiantis dviem naujom knygom, pasakojama apie prancūzų ir čekų siurrealistų ryšius. Dideliu įvykiu tapo André Bretono ir Paulio Éluard’o apsilankymas Prahoje 1935 m. kovą. Tai nebuvo lengva suorganizuoti, nes šeimininkams trūko pinigų, o „Bretonas ir Éluard’as buvo garsūs, bet neturtingi“. Bretonas jau 1933 m. buvo išmestas iš komunistų partijos, tų pačių 1935-ųjų vasarą Paryžiuje vykusiame tarptautiniame komunistuojančių rašytojų kongrese Ilja Erenburgas siurrealistus išvadino „pederastais“. Bet Čekoslovakijos komunistai, atrodė, supranta siurrealistus – literatūros kritikas ir komunistas Závišas Kalandra abu svečius prancūzus gyrė už tai, kad jie „nenori nužeminti poetinės kūrybos iki agitacinio eiliavimo“, ir gynė Bretono knygą „Susisiekiantys indai“.
Priimti svečius Prahoje ypač stengėsi Vitěslavas Nezvalas (sovietmečiu jo knygų leista ir Lietuvoje) – pokariu jis buvo ištikimas komunistinei valdžiai, o Kalandra su grupe kitų „liaudies priešų“ buvo nuteistas mirti remiantis fantastiniais kaltinimais. Maxas Ernstas ir Bretonas kreipėsi į Čekoslovakijos valdžią prašydami pasigailėti nuteistojo. Éluard’as atsisakė pasirašyti šį keipimąsi. Siurrealistinę revoliuciją pribaigė komunistinė revoliucija.
Nuo ko slėpėsi J. D. Salingeris
Dar kartą J. D. Salingeris, mat jis pastaruoju metu, praėjus ketveriems metams po mirties ir kone penkiasdešimčiai metų po jo vėliausios publikacijos, vis sulaukia nemažai dėmesio. Kaip rašoma TLS (XII.20), „kaip tik dėl noro gyventi nepastebimam Salingeris persekiotojams atrodė kerinti esybė“. Tokiais persekiotojais ten vadinami ir Davidas Shieldsas bei Shane’as Salerno, parašę apie jį (šioje rubrikoje jau minėtą) knygą ir sukūrę dokumentinį filmą.
Čia galima prisiminti, kad pas mus daugelį metų buvo linkstama žiūrėti į rašytojus (apskritai menininkus) su dievobaiminga pagarba. Užtat šiais laikais neseniai mirusio klasiko charakterio ydų viešas paminėjimas gali sukelti įskaudintų gerbėjų reakciją. Vakaruose rašytojų biografijose (ten tai populiarus žanras) jau kurį laiką krypstama į kitą priešingybę, iš kurios tarsi peršasi tokia apibendrinta išvada: didieji talentai yra tokie pat žmonės kaip mes, tik blogesni.
Knaisiojantis po Salingerio asmeninį gyvenimą, charakterio ydų, žinoma, irgi rasta, bet šioje knygoje, atrodo, uoliau uostinėta ieškant psichikos nukrypimų ir atrastas potrauminio streso sutrikimas, kylantis iš sunkios patirties Antrajame pasauliniame kare. Malkų priskaldyta ir iš to, kad, pasak gando, Salingeris gimė su viena sėklide. Rašytojo noras, kad skaitytojai sutelktų dėmesį tik į jo meną, laikomas sunkios psichologinės traumos padariniu. Žurnale „Literary Review“ (lapkritis) anglų rašytojas ir literatūros apžvalgininkas Ianas Sansomas visa tai vadina psychobabble (psichologizuotu pliurpalu).
Minėtame TLS straipsnyje pabrėžiama, kad „iš visų amerikiečių prozininkų, tarnavusių Antrajame pasauliniame kare ir vėliau rašiusių apie tai, – Gore’o Vidalo, Normano Mailerio, Jameso Joneso, Kurto Vonneguto, Johno Horne’o Burnso, – Salingeris išgyveno nuožmiausius mūšius. Tačiau jo brandžioje kūryboje palyginti mažai to panaudota.“ Gal ir gerai, kad mažai panaudota.
Neskaičiau šios ir lietuviškai neseniai pasirodžiusios Kennetho Slawenskio parašytos biografijos. Rašytojų biografijos, lyginant su jų kūrinių šviesa, dažniausiai būna apgailėtinas krapinėjimas taip ir neprašvintančioje prieblandoje.
Jau daug dešimtmečių originalo kalba Salingerio knygos išeina be jokių komentarų, be jokių liaupsių knygos viršelyje, be jokio žodžio apie autorių. Tai yra sąlyga, iškelta paties rašytojo, teisingai maniusio, kad tokiuose aprašymuose kūryba bus neišvengiamai suprimityvinta ir vulgarizuota, net ir turint gerų norų. Sansomas recenziją apie Shieldso ir Salerno knygą „Salinger“ baigia tokiais žodžiais:
Jūs tikrai norite sužinoti, kodėl rašytojai pasitraukia nuo pasaulio, nustoja publikuotis ir leidžia laiką praktikuodami jogos kvėpavimą? Perskaitykit šią knygą.
Elektroninių knygų piratavimas – nieko baisaus?
Vis pasirodo nedžiuginančių pranešimų, kad žmonės mažiau skaito knygų. Bent grožinės literatūros atžvilgiu tai, ko gero, tiesa. Bet štai britų Leidėjų asociacija paskelbė, kad 2012 m. knygų pardavimas išaugo 4 proc. (galbūt tai susiję su bridimu iš krizės). Tačiau fizinių knygų parduota 1 proc. mažiau, o skaitmeninių – 66 proc. daugiau.
Šiuos skaičius pateikia britų rašytojas Lloydas Shepherdas „Literary Review“ (gruodis) straipsnyje. Bet čia jis argumentuoja kitą mintį – kad elektroninių knygų piratavimas nėra didelė problema. Tyrimai rodo, kad Britanijoje 2012 m. nelegaliai atsisiųstos knygos sudarė 10 proc. visos elektroninių knygų prekybos. Tai yra daug kartų mažesni mastai negu filmų ir muzikos atsisiuntimų. Autorius kelia prielaidą, kad tai lemia tam tikros priežastys: „Knygas skaitanti publika yra vyresnė, labiau pasiturinti ir labiau moteriška. Vyrai daugiau atsisiunčia nelegalios medžiagos ir daugiau ja dalinasi negu moterys, jaunesni žmonės tai daro dažniau negu vyresni.“
Vis dėlto Rusijoje mastai truputį kitokie. Apytikriais skaičiavimais, 95 proc. visų knygų atsisiuntimų ten yra neteisėti. Bet ir tai nesanti didelė bėda:
Neilas Gaimanas, kurio knygų pavadinimai, regis, sudaro didelę dalį visų [Rusijos] „Library Genesis“ knygų, sakė, kad Rusijoje piratavimas faktiškai padidino pardavimą. Šitaip žiūrint, blogiau už tai, kad tave piratauja, yra tik vienas dalykas – kad tavęs nepiratauja, bent jau tose šalyse, kuriose šiaip ar taip nėra didelio platinimo.
Ateina genijai ir vėl išnyksta…
Kai mirė Nelsonas Mandela, per BBC radiją ir televiziją porą dienų beveik nieko kito nebuvo, tik apie jį. Kai kurie kiti Vakarų transliuotojai nedaug atsiliko. Akivaizdu, kad jis svarbesnis už popiežių, bet kartais susidarydavo įspūdis, kad svarbesnis net ir už Brežnevą Sovietų Sąjungoje tuoj po jo mirties.
TLS redakcijos pastabose kartais mėgstama pažaisti nutylėjimais, subtiliausiomis angliško humoro arba ironijos gaidomis (vad. understatement arba, ką nors cituojant, tongue in cheek). Tai štai (XII.13):
Paminėti tokios globalinės figūros [Mandelos] pasitraukimui reikia panašaus statuso rašytojo. Ji suskubo, kai mirė Michaelas Jacksonas („mūsų skaisti ir švytinti žvaigždė išsprūs pro mūsų pirštų galiukus it vasarinio vėjo dvelksmas“), ir štai ji vėl čia. Su eilėraščiu, JAV valstybės departamento Tarptautinių informacijos programų valdybos įrašytu ir išverstu į penkiolika kalbų, dr. Maya Angelou nenuvylė.
Toliau – „mes galime pasiūlyti tik keletą eilučių, bet jos perteikia šios elegijos nuotaikos įspūdį“. Patikėkite, socialistinio realizmo montvilos bent jau smagiau sueiliuodavo. (Jeigu netikite, „Google“ jums pateiks ne vieną nuorodą: Mandela, Angelou.)
Doodling
Turbūt visi pažįstame (o gal ir patys tokie esame) žmones, kurie mėgsta nuobodžiaudami paišinėti popieriuje visokias figūrėles ir pan. (pvz., studentai per paskaitas arba dėstytojai per posėdžius). Anglų kalba turi specialų veiksmažodį šiam veiksmui nusakyti – to doodle. O tie, kurie pasiduoda tokiam įpročiui, yra „dūdleriai“ (doodlers). Nebijokite, tai nekenksmingas užsiėmimas. Šį refleksyvų pomėgį turėjo kai kurie įžymūs rašto žmonės, o dabar jų piešinėliai ant popierėlių, žinoma, turi didelę vertę prestižiniuose aukcionuose. TLS (XII.20) pamini kai kuriuos garsius „dūdlerius“: Fiodoras Dostojevskis, Markas Twainas, Gerardas Manley Hopkinsas, Victoras Hugo, Friedrichas Engelsas, Samuelis Beckettas. „Dostojevskio doodling „Demonų“ rankraštyje yra nepaprastas kaligrafinių eksperimentų ir mistinių keistybių derinys.“
Bet grįžkime prie Adamo Thorpe’o teksto, o juk jo „estiškame“ romane „Between Each Breath“ („Tarp kiekvieno įkvėpimo“, 2007) yra toks sakinys: „Ji buvo […] išskirtinai graži, net pagal Pabaltijo lygį (…even by the Baltic standards).“ Taigi, toliau autorius rašo, kad vienas skaitytojas jam neseniai priminė štai tokį pamąstymą (kurį jis pats buvo užmiršęs) apie orus iš jo romano „Pieces of Light“ (1998): „Vis dar rūškana. Kiek gali būti pilkų atspalvių? (How many shades of grey are possible?) Aš suskaičiavau penkiasdešimt.“
Thorpe’as neatmeta prielaidos, kad tai galėjo būti tiesiog atsitiktinis sutapimas, gal labiau tikėtina, kad tokie dalykai įsimenami nesąmoningai ir paskui išnyra iš pasąmonės. Vis dėlto jis pabandė susisiekti su E. L. James ir jos atstovais, bet jį tepasitiko „begalė tylos atspalvių“.
