Kas trukdo mums uždirbti? (II)
Šįsyk nustumkime į šalį visas psichologijas ir metafizikas. Pažvelkime į menininkų ir kultūrininkų uždarbio problemą žemiškai. Vienas dalykų, kišančių koją, yra paprasčiausias rinkos ir kainų neišmanymas. Kas trukdo pasidomėti? Vieniems tingumas, antriems nenoras žinoti ar baimė nesuprasti, tretiems įsitikinimas, kad viskas turi būti atnešta ant lėkštutės – ir darbo pasiūlymas, ir užmokestis. O tas užmokestis, be abejo, dar turi būti ir sąžiningai suskaičiuotas – ne per mažas ir jokiu būdu ne per didelis, kad mums vėliau nekiltų kaltės jausmas dėl neuždirbtų pinigų.
Nežinau, ar nustebinsiu pasakydama, kad tiek darbdavys, tiek užsakovas daugeliu atvejų sieks sutaupyti, o ne apžerti jus pinigais. Taip pat nežinau, ar nustebinsiu pasakydama, kad apie rinkoje vyraujančias kainas geriausiai informuoti gali būtent kolegos. O žmogus, trukdantis mums pasidomėti realia situacija, dažniausiai yra ne kaimynas, ne tėvas, ne sesuo ir ne sutuoktinis, o asmuo, kurį matome veidrodyje.
Patikrinti situaciją ar to nedaryti – kiekvieno reikalas. Manau, kad ir ką renkamės, būtų sveika susitaikyti su savo pasirinkimo pasekmėmis. Jei nutariu, kad man patogiau „neaušinti burnos“, „nelandžioti“, „neklausinėti“, būtų gerai susitaikyti ir su tokio išdidaus kelio rezultatais. Tarkim, nenoriu pasitarti su kitais rašytojais, nunešu į leidyklą rankraštį ir leidžiu jį spausdinti be jokio honoraro. Knyga tampa perkamiausia, yra nominuojama geriausios metų knygos rinkimuose. Ką šiandien galiu kaltinti? Leidyklą, kad nepasiūlė deramų pinigų? Bičiulį, kuris nebėgo iš paskos, nepurtė už atlapų ir nešūkavo įspėdamas?
O kas nutinka, kai žmogus išdrįsta pasidomėti rinka? Konkretus pavyzdys. Prieš pusmetį į mane kreipėsi pažįstamas rašytojas, gavęs pasiūlymą parašinėti reklaminių tekstų. „Kiek prašyti už tokį darbą?“ – paklausė. Pasakiau, kad mažiausiai 400 litų. Po kelių dienų rašo: „Paėmiau 800 litų už vieną dieną!“ Seniai taip džiaugiausi kito žmogaus sėkme. Kuo šis žmogus skyrėsi nuo kitų? Jis buvo atviras ir išdrįso pasakyti: „Nežinau, nesigaudau, padėk man.“ Tą akimirką jam buvo svarbiau sužinoti, o ne saugoti savo „orumą“ (kitaip tariant – savo ego).
Kažkas, skaitydamas šias eilutes, pasakys: „Fe, pinigai nėra tokie svarbūs, kad dėl jų žeminčiausi.“ Užduočiau tokiam skeptikui du klausimus. Ar pasidomėjimas tikrai yra žeminimasis? Ir – kokiam turtingam reikia būti, kad visiškai nesirūpintum pinigais, pagal gražiausias tradicijas priklausančiais už atliktą darbą?
Kartais įsikainoti labai trukdo požiūris, kad „menas, kultūra ir įdėtos pastangos apskritai yra neįkainojami ir pinigais neišreiškiami dalykai“. Gerai. Požiūris įdomus. Šie dalykai iš tiesų yra neįkainojami. Bet įkainoti galite laiką. Laiką, kurį rašėte knygą. Laiką, kurį tapėte paveikslą. Metus, kuriuos mokėtės, kad parengtumėte vienos valandos trukmės paskaitą. „Laikas irgi neįkainojamas“, – burbtelės kažkas. Irgi tiesa. Vis dėlto tai buvo laikas, kurį skyrėte darbui. Tuo metu nebuvote su mylimaisiais, artimaisiais, vaikais. Tuo metu nesiilsėjote, nekeliavote, nežvejojote, nekopėte į kalnus, nepjovėte vejos savo sodyboje, nemezgėte anūkams kojinių, nesėdėjote feisbuke, nesilinksminote, nešokote ir nedainavote. Tuo metu jūs dirbote. Ar užsiiminėjote labdara?
Kitas įsikainojimui koją kišantis dalykas – ne toks praktiškas. Tiksliau, praktiškas jis tampa po kurio laiko, nes su rinka jis susijęs neišvengiamai. Tai mūsų pačių abejingumas kolegoms ir nenoras dalintis informacija.
Kai pradėjau su leidyklomis derėtis dėl knygos „Atleisk savo šefą“, ėmiau klausinėti pažįstamų autorių, koks honoraras būtų realus – nei per mažas, nei per didelis. Turiu prisipažinti: pagalbos sulaukiau nedaug. Vieni sakė nežiną, kiti prisipažino atiduodantys rankraščius leidykloms be jokio honoraro, treti visa kuo parodė, kad tikrai neatskleis tokių subtilių detalių.
Sakoma, kad noras slėpti informaciją visada kyla iš baimės. Kodėl bijome pasidalinti su kolegomis? Bijome, kad kitas uždirbs? Bet jei jis uždirbs – vieną dieną vėl uždirbsim ir mes, nes ilgainiui susikurs kritinė masė kūrėjų, adekvačiai žiūrinčių į savo kuriamą produktą (atsiprašau už tokį buitinį žodį). Leidykloms nebeatrodys savaime suprantama imti rankraščius iš autorių už dyką, niekam nebekils noras siūlyti už paveikslą grašius ir t. t. Kodėl dar galime bijoti dalintis informacija? Juk ne mes ir ne iš savo santaupų mokėsime honorarus kolegoms. Jiems mokės jų leidyklos, jų galerijos, jų užsakovai. Mokės jiems, o vieną dieną nesispardys, kai reikės mokėti ir mums.
Šiandien su rašytojais, poetais ir tekstų kūrėjais atvirai dalinuosi tuo, ką žinau, – kad jie jaustųsi drąsiau menininkams tikrai ne visad jaukiame pinigų pasaulyje. Nes noriu matyti savo draugus ir bičiulius besidžiaugiančius gyvenimu, o ne skaičiuojančius kiekvieną litą.
Mąstau utopiškai? Bet asmeninio ugdymo teorija teigia: patys didžiausi, patys svarbiausi pokyčiai turi prasidėti nuo paties mažiausio žingsnio. Kad jis atrodytų įmanomas.
Tad šįsyk atsisveikinu linkėdama drąsos klausti ir drąsos dalintis.
